Visą gyvenimą pavydėjau žmonėms, kurių vardas kažką reiškia: Eglė, Giedrius, Rasa, Ąžuolas... O mano vardas visada kažkaip ištirpdavo toje gausybėje... Bet pagaliau išmušė ir mano šlovės valanda! Čia mano vardas vietiniams didesnių problemų nesukelia. Kartais net labai pradžiugina. Pirmą vakarą, kai aš tik atvažiavau mane iš karto informavo:
- Mes čia kol laukėm tavęs vis galvojom, kaip trumpinsim tavo vardą. Kaip tave vadina draugai?
- Akvilė.
- O sutrumpintai nevadina?
- Na, nelabai. Bet jei labai norit, tai galit vadinti Aqua.
- Aqua??? Girdėjot?! Jos vardas sutrumpintai Aqua! Ji taip sakė. Sakė tikrai! Žinai, kad aqua itališkai reiškia...
- Vanduo. Žinau.
Bet pirmosios emocijos dėl mano vardo trumpinio toli gražu neprilygo toms, kurias savaitgalį išvydau reiškiant žmogų, tiesiog išgirdusį mano vardą! Yra toks žodis italų kalboje aquila. Kai aš prisistatau italams ir pasakau savo vardą viskas paprastai vyksta maždaug taip:
- Kuo tu vardu?
- Akvilė.
- ... aquila???
- aKvile.
- Iš kur tu?
- Iš Lietuvos.
- ...aKquile... Si?
- Si. Na, manau nebus sunku prisiminti?
- Nebus tikrai.
Tuomet jie apsimeta, kad viskas čia normalu ir didesnių emocijų nerodo. Nedetalizuoja ir vardo reikšmės. Bet savaitgalį vienas vyrukas garsiai išreiškė man tai, kas, ko gero, dedasi daugelio italų galvoje, išgirdus mano vardą:
- Kuo tu vardu?
- Akvilė.
- Ne ne. Vardas tavo. Aš klausiu VARDO.
Aš pakartoju:
- Akvilė.
- Nesupratai. Vardas, koks tavo? Var-das.
Vargšelio veidas visai sumišęs. Matyt galvoja, kad kažkaip neaiškiai išsireiškė ir aš nesupratau klausimo. Atsisuko į mano draugę:
- Pasakyk jai, kad aš klausiu, koks jos vardas.
Pakartoju dar kartą. Lėtai:
- Mano vardas yra AK-VI-LĖ.
- Bet italų kalboje yra toks žodis aquila...
- Žinau...
- Jis reiškia erelį.
- Žinau...
- Paukštį tokį. Erelį.
- Taip. Erelį.
- Ir tavo vardas toks pats...
Taigi. Dabar svarstau... ar nusipirkti maršklinėlius su pavaizduotu ereliu, ar pasidaryti tatiuruotę, kad kažkaip įprasminčiau tą savo vardą...
