Taigi, mano nuotykiai prasidėjo. Kai pagalvoji... Lietuva netgi labai toli savo galimybėmis ir biurokratinio aparato paprastumu pažengusi šalis. Ir šiaip pažengusi...
Bet pradėkime nuo konteksto. Šiuo metu pradėjau savanoriauti su projektu, kuris yra skirtas italams (Servizio Civile). Jis ne tarptautinis, finansuojamas iš Italijos valstybės biudžeto. Atsirado jis kaip alternatyva privalomai karinei tarnybai. T.y. tie, kurie buvo pacifistai, galėjo rinktis kitokį būdą atlikti savo šaliai tarnybą. Dabar jis išsiplėtęs ir t.t. Bet idėja jo tokia. (Šiuos faktus miniu, nes juos svarbu žinoti, norint suprasti toliau istorijoje veikiančių žmonių reakcijas.) Taigi, man pasisekė ir aš atradau galimybę šiame projekte sudalyvauti ir dar metus savanoriauti Sicilijoje. Bet šį kartą viskas kebliau, nes teisiškai ir formaliai turiu turėti daugybę dokumentų, kurių nereikėjo atliekant Europos savanorių tarnybą.
Prieš porą dienų nuvažiavau į instituciją, kuri mūsuse vadinama migracijos departamentu. Išsiimti itališko asmens kodo, kurio reikia norint dirbti arba, mano atveju, savanoriauti organizacijoje. Vyrukas išduodantis numeriukus apžiūrinėjo mano pasą, vėliau atsisuko į sieną, kur kabėjo lapas su sąrašu valstybių, kurios priklauso Europos Sąjungai. Suradęs Lietuvą, padavė man paraiškos formą, trumpai išvardino, kurias dalis užpildyti, gražino pasą, išdavė eilės numeriuką ir pakvietė sekantį eilėje stovintį žmogų. Na, gal ir keista, kad žmonės dirbantys tokioje institucijoje nežino Europos Sąjungos valstybių... bet tebūnie. Mes dar neatlikome invazijos į Siciliją ir mūsų kasdien jie nemato.
Sulaukusi savo eilės prisistačiau prie langelio numeris 11. Ten dirbanti ponia manęs paklausė:
- Kokiu tikslu esate čia?
- Man reikalingas asmens kodas.
- Jūsų dokumentai? ..... Čia ne visi. Man trūksta dokumentų.
- Kokių dokumentų???
- Leidimo gyventi, residencijos.
- .............
- Juk Lietuva nėra Europoje!!!! - Gan griežtai ir užtikrintai mane patikino darbuotoja.
- ...
- ...
- Kaip ne Europoje???? - čia norėjau paklausti, kur tuomet? Ir informuoti ją, kad Sovietų sąjunga seniai žlugusi. Ir kad mes jau spėjome susirasti naują sąjungą, kuriai galime priklausyti. Bet ta moteris neatrodė blogas žmogus, tai apsiribojau:
- Europos Sąjungoje.
- Tikrai?
Tuomet ji į mane atidžiai pasižiūrėjo. Žvilgsniu, sakančiu, kad ji ne tokia naivi, kad kažkokia mergelikė atėjusi sugebėtų ją apsukti aplink pirštą. Pasiėmė mano pasą ir ilgai bei atidžiai jį tyrinėjo. Galiausiai rado itališkai parašytą žodžių junginį "Unione Europea" ji kiek nusiramino (matyt suprato, jog manęs įtikinti Lietuvos nebuvimu Europoje nepavyks) ir pradėjo iš lėto skrebenti kompiuterio klaviatūrą.
- O ką veiksite Katanijoje? Kokiu tikslu čia esate?
- Atlieku Servizio Civile, - ramiai atsakiau.
Ji sustojo, atsisuko į mane ir išpūstomis akimis paklausė:
- Kąąąą taaaaip?????
- Servizio Civile, - patikinau.
- Gerai... - sutrikusi vėl nusisuko į savo kompiuterį ir pradėjo skrebenti jau greičiau. Matyt patikėjo, kad jei galiu savanoriauti su šiuo projektu, tai galiu turėti ir asmens kodą. Per trejetą minučių užpildžiusi visas reikiamas formas atspausdino man lapą su asmens kodu, informavo, kad kortelė bus atsiųsta paštu, palinkėjo nepamesti širdies Katanijoje ir grįžti namo pas mamą bei draugiškai šyptelėjusi atsisveikino.
Na, maniau, kad pasijuoksiu iš to, jog mane bandė įtikinti, kad nesu Europos Sąjungos pilietė ir bus baigtas kriukis. Bet nuotykiai čia dar tik prasidėjo. Po pietų nukulniavau į banką, kuris siūlo nemokamas paslaugas visiems Servizio Civile savanoriams. O sąskaitą itališkame banke reikia turėti. Rekomenduojamas bankas rašo, kad tam, jog atsidarytum sąskaitą, turi prieš tris darbo dienas suderinti asmeninį susitikimą su specialistu. Bandžiau tai padaryti internetu kol dar buvau Lietuvoje. Sistema neveikė. Taigi, tiesiog turėdama visus reikiamus dokumentus nukulniavau į banką. Eilės nebuvo, mane pasitiko banko direktorius, paklausė, kokiu tikslu ir išreiškė apgailestavimą, kad nėra tikras ar mane, nesusitarusią iš anksto, specialistai spės priimti. Paisūlė užeiti į kabinetą ir jis man paskirs laiką. Pakeliui išsiaiškinome, kad noriu pasinaudoti jo pasiūlymu Servizio Civile savanoriams. Jis, kaip ir moteris iš institucijos, pažiūrėjo nepatikliai. Neva kaip aš galiu dalyvauti programoje skirtoje italams????? Atsisėdom prie stalo ir prasidėjo:
- Ar galite man parodyti dokumentus?
- Štai pasas... štai itališkas asmens kodas... štai sutartis su organizacija, kurioje savanoriauju.
- O... leidimas gyventi? - sklaidydamas ant stalo dokumentus klausia banko vadovas?
- ... kas toks?
- Leidimas gyventi.
- Kam man jis?
- ...
- Na, nereikia Eurpos sąjungos piliečiams leidimo gyventi.
- ...
- O tai kaip jūs manote, kodėl man išdavė asmens kodą be leidimo gyventi?
- O tai nereikia Srvizio Civile leidimo gyventi?
- ...
- Na gerai... tada duokite dokumentą patvirtinantį rezidenciją Italijoje.
- ...
- Reikia.
- ...
- Galit neduoti man leidimo gyventi, bet rezidenciją patvirtinantį dokumentą atsineškite. Ketvirtadienį 9:00 paskiriu jums susitikimą. Ir ateikite su dokumentu.
- Gerai. O kaip patvirtinantis dokumentas, kad atlieku savanorišką tarnybą, tinka sutartis su organizacija?
- Tinka, bet geriau būtų, jei atsineštumėte ir organizacijos išrašytą, užantspauduotą ir pasirašytą laišką, kad tikrai ją atliekate.
Ketvirtadienį 9:00 aš jau žinau (nes visas dienas intensyviai aiškinausi situaciją), kad viskas priklauso nuo banko darbuotojo. Jam gali pakakti tik sutarties ir organizacijos laiško, kad aš tikrai metus praleisiu Italijoje, kad gausiu valstybės man skiriamus pinigus, o tam reikia turėti banko sąskaitą. Tuo metu jau žinau, kad kai kuriems darbuotojams visiškai pakanka žinoti tavo gyvenamąją vietą ir jie tau be jokių didesnių problemų atidaro sąskaitą banke įvedę tavo gyvenamosios vietos adresą. Bet žinau ir tai, kad dar kitiems to toli gražu nepakanka.
Kolegė man pasiūlo vieną Italijoje puikiai veikiančią išeitį. Tiesą sakant gėda sakyti... bet faktai lieka faktais... ji man pasiūlo išnaudoti savo moteriškus privalumus dantų užkalbėjimui. Žinau, gal ir negražu, bet kai reikia... tai reikia... ketvirtadienio ryte 9:00 įžengiu į banką su didžiausia savo turima iškirpte. Laukiu, kol atsilaisvins vienas iš konsultantų, galintis mane priimti. Mintyse tyliai ir susigėdusi meldžiuosi: "Prašau, kad atsilaisvintų vyras... prašau, kad atsilaisvintų vyras... ir kad jis būtų heteroseksualus... arba kad moteris būtų homoseksuali..." Žinau gėda ir labai jau menkadvasiška. Kažkur mintyse vis prabėga mintis: "Velnias, Akvile... o gal davai naudokis smegenimis, ne papais?" Bet tada vėl pagalvoju, kad esu Italijoje ir toliau meldžiu, kad mano papai atneštų man naudos.
Tiesa, gindamasi norėčiau pasakyti, kad tai nebuvo prstitucija. Aš pinigų neprašiau. Tik banko sąskaitos. Tuščios.
Pro šalį praeina mano jau pažįstamas banko direktorius. Nueina pas abu konsultantus, pasikalba, praeidamas mane informuoja "Kolega jau beveik baigė. Tuoj jus pakvies." Padėkoju ir toliau kalbu savo maldelę. Mano nelaimei atsilaisvina moteris. Prieina prie manęs, pasikviečia. Aš dar bandau sakyti, kad vienas pagyvenęs ponas atėjo prieš mane, kad jis sakė jam tik trumpam. Ji užsispyrusi mane nusiveda su savimi. Ilgainiui išblėsta paskutinė viltis dėl jos homoseksualumo, kai kažkoks vyrukas jai atneša didžiulę puokštę rožių. Pasirodo jos vyras sukaktuvių proga siunčia. Na, tiek to, galvoju. Įjungsiu smegenis.
Paprašo dokumentų. Aš juos po vieną kraunu ant stalo mintyse kartodama pasiruoštą kalbą, kodėl neturiu residenciją patvirtinančio dokumento. Bet ji manęs jo neprašo. Maža to, kai paklausia ar ją turiu, man atsakius, kad ne, ji dar kartą peržvelgia mano atsineštus dokumentus ir linkteli sakydama: "Na, bet sutartis ir organizacijos laiškas patvirtina, kad vistiek čia gyvenate. Tai viskas tvarkoje." Ji pildo formas toliau, kai staiga į kabinetą įeina direktorius. Pasidomi ar viskas gerai, pasieirauja, kaip aš čia nusprenžiau gyventi Italijoje ir tą savanorystę kaip čia man pavyko atlikinėti. Pasikalbam draugiškai. Aš jau rami, kad nebeturiu problemų. Tada ir klausia:
- O residencijos dokumentą atsinešėte?
- Ne. Ir paaiškinsiu kodėl, - aiškinu.
- Tai pasidarykite residenciją. Mes, žinoma, jums sąskaitą atidarysime. Bet kaip neresidentui. O tai, patikėkite, kainuos.
Aš giliai įkvepiu. Direktorius išeina. Darbuotoja vis dar stengiasi surasti išeitį. Skambina kažkam, teiraujasi ar tikrai neužtenka. Pakužda man, kad jei pažadėsiu jai atnešti tą dokumentą vėliau, tada ji man avansu atidarys sąskaitą dar šiandien. Aš svarstau. O gal tikrai? Bet paskutinę akimirką persigalvoju. Nenoriu jai sukelti problemų. Išeinu iš banko sugaišusi valandą laiko ir nieko nepešusi.
Dabar kuriame kitus planus. Be papų šį kartą. Bus matyti. Bet moralas toks: Lietuvoje didelę dalį dokumentų užsipildai namuose, pasirašai elektroniniu parašu ir gyveni laimingas. Kažkokia tvarka yra: banke papai neveikia. O ir žmonės normaliai tau gali paaiškinti, ką daryti toliau. Ir dar... smegenys yra geriau, negu papai. Eksperimentas atliktias. Ir patvirtintas. Ir Lietuva turbūt Europos Sąjungoje...
