Lova stovėjo pačiame kambario kampe. Pro langą sklido pirmieji rytinės saulės spinduliai. Šioje blankioje šviesoje buvo labai aiškiai matyti storas ant stiklo susikaupęs dulkių sluoksnis, kažkada upeliais stiklo paviršiumi tekėję ir taip išdžiuvę lietaus lašai, pirštų žymės ir kadaise prie stiklo prispaustos kaktos antspaudas. Tik tame kambaryje esantiems žmonėms šitos detalės nerūpėjo. Kaip nerūpėjo ir kvapas, kurį jau pradėjo skleisti savaitę neišneštos šiukšlės, neplautų ir pradėjusių pelyti indų stirta kriauklėje, prie lovos kampe sukrautas kūgis drabužių, ant stalo stovintys tušti alaus, degtinės ir vyno buteliai ar kitos detalės, suteikiančios teisę patalpą labiau vadinti landyne, nei kambariu. Dviems kambario kampe pastatytoje lovoje gulintiems žmonėms visa tai buvo nė motais.
Iš po antklodės išlindo nedidelė moteriška rankelė. Aklai pagrabaliojo grindis ir kaulėtais pirštais suėmė prie lovos besivoliojantį pakabutį.
- Žinai kas čia? - paklausė gergždžiančiu bet švelniu balsu.
- Ne, - trumpai atkirto greta gulėjęs vyriškis. Jo balso intonacija neišdavė jokių emocijų. Tai tebuvo trumpas ir nieko savyje netalpinantis atsakymas.
- Tai mano pirmasis amuletas. Jį man padovanojo senelis, kai buvau dar visai maža. Matai šitą simbolį jo centre? Tokį patį senelis buvo išsitatiuravęs ant peties, kai sėdėjo kalėjime… Taip niekuomet ir nepasakė, ką jis reiškia…
- Mhm. Klausyk. Mes čia jau gulim dvi valandas. Tai tau dar kažko iš manęs reikia ar aš čia atvažiavau tiesiog su tavimi pagulėti?
- Pagulėti… taip, aš tiesiog noriu su tavimi pagulėti ir pasikalbėti apie gyvenimą. Apie vaikystę… kokia buvo tavo vaikystė? Ar prisimeni savo senelį?
- Kam tau tai?
- Juk žinai… aš myliu tave.
- Nesuprantu šito. Tikrai nuoširdžiai nesuprantu.
Jis atsiklojo ir atsisėdo ant lovos krašto padėdamas pėdas ant kilimo. Ji atsisėdo ir savo nuogu kūnu prisiglaudė prie jo nugaros ir per pečius jį apsikabino.
- Man patinka, kai tu juokiesi nuleidęs galvą. Man patinka tavo žvilgsnis palydimas TOS šypsenos. Tu taip retai juokiesi, bet aš gyvenu vien dėl tų akimirkų… aš myliu tave. Girdi? Labai myliu.
Klausyk. Tu juk žinai… - jis akimirką sudvejojo, kaip čia tiksliau jai paaiškinti situaciją. Vėliau susiėmęs rankomis galvą tyliai sumurmėjo sau po nosimi: - velnias... nereikėjo man čia važiuoti. Žinojau, kad nereikėjo...
Keletą sekundžių tvyrojo tyla. Tada jis jau kur kas užtikrintesniu tonu tęsė:
- Tu nenormali. Supranti tai? Tu - ligonė. Tau ne manęs reikia, o gydytojo. Tau tikrai su galva negerai. Tu maniakė visiškai nesiorientuojanti situacijoje. Klausyk. Ištrink mano telefono numerį ir geriau niekada man nebeskambink. Nes taip nenormalu. Aš nesuprantu, ko tiksliai tu sieki vis mane pasikviesdama, bet šita tavo meilė nesveika.
- O gal man tiesiog patinka iššūkiai? - šypsodamasi sumurmėjo visą tą laiką tylėjusi ir vyriškio klausiusi mergina. Jis atsistojo grubiai pastumdamas ją nuo savęs ir pradėjo rengtis.
- Prie ko čia iššūkiai?
- Na, gal vieną dieną ir tu mane pamilsi, kaip aš tave. Gal kažkada suprasi, kad tau manęs reikia ne mažiau nei tavęs reikia man. Tai, kas vyksta tarp mūsų…
- Tai kas vyksta tarp mūsų - nėra meilė. Tai darbo santykiai. Supranti? Tu man paskambini, aš atvažiuoju, mes pasidulkinam, tu man sumoki pinigus ir aš išvažiuoju. Viskas. Tarp mūsų nevyksta nieko daugiau, kaip darbo santykiai. Supranti? Ar girdi mane? Mano toks darbas: miegoti su moterimis. Aš iš to uždirbu pinigus. Ir jokių jausmų čia nėra ir būti negali.
- Bet…
- …koks bet? Aš prabuvau su tavim dvi valandas. Man visiškai nusispjaut, kaip tu jas išnaudojai, bet iš tavęs trys šimtai litų. Manęs jau laukia kita klientė. Neketinu eikvoti savo laiko su tavim.
Ji vis dar šypsojosi. Savo kaulėtais pirštais po lova sugrabaliojo piniginę, ją atsegė ir padavė vyrukui dvi kupiūras po du šimtus litų.
- Grąžos neieškok.
- Ačiū. Ir nebeskambink man daugiau. Aš labai rimtai sakau: išsitrink mano numerį ir baigiam šitą beprotnamį. Daugiau aš tavęs neaptarnauju. Susirask kitą. Ate.
Tai pasakęs jis išėjo pro duris ir paskui save jas uždarė. Jis ėjo laiptinės koridoriumi neatsigręždamas ir bandydamas atsiriboti nuo beprotybės į kurią buvo patekęs. Žinojo, kad jau po pusvalandžio gulės kitos moters lovoje. Ir jį tai ramino. Mintyse pasižadėjo sau daugiau niekada čia nebegrįžti. Ryžtingai linktelėjo galvą pats sau pritardamas.
Jam išėjus ji vėl padėjo galvą ant pagalvės ir nusisuko į sieną. Ne. Ji nebuvo beprotė. Ji žinojo, kad ši jos meilė be ateities. Visos jos meilės be ateities. Visi vyrai ją atstumia. Anksčiau ar vėliau. Ir jai tai neberūpėjo. Kaip nerūpėjo purvinas langas ar šiukšlių smarvė tvyranti kambaryje. Ji žinojo, kad po pusvalandžio apsirengs švarius drabužius, uždarys namų duris iš išorės, pasuks raktą spynoje, kol išgirs trakštelėjimą ir prieš atsukdama nugarą durims užsidės šypseną, kurią užsideda kaskart trakštelėjus spynai. Ir niekas niekada nežinos apie neplautus indus, jos lovoje gulėjusį vyrą, keturis šimtus litų ar tuščius alkoholio butelius ant stalo. Ji žinojo, kad ir kita jos meilė bus be ateities. Kad ir sekantis vyras, nesvarbu ar ji mokės jam už laiką praleistą kartu ar nemokės, paliks ją gulėti lovoje, kurioje jai bus telikęs baltų iš pagalvės kampukų išlindusių pūkelių švelnumas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą