Turbūt geriausia diena mano gyvenime

Žurnalistikos vadovėliai neretai sako, kad gera naujiena - bloga naujiena. Esu įsitikinusi, kad tai ne visada tiesa. Todėl norėčiau paskelbti gerą naujieną - vakar buvo bene geriausia diena mano gyvenime! Kodėl tai rašau? Nes norėčiau su visais pasidalinti savo džiaugsmu ir geromis emocijomis, kad kiekvienas turėtų galimybę pabūti bent per pusę tiek laimingas, kiek vis dar esu aš. 

Taigi, mano fantastiška diena baigėsi nepaprasta vakariene su aštuoniais nuostabiais žmonėmis. Kadangi buvau labai jau emocinga ir nenustygau vietoje Alessandro pasakė man: "Akvile, tau reikia pasakyti kalbą. Dėmesio visi, Akvilė turi kai ką pasakyti!" Patylino muziką ir aš buvau įspausta į kampą. Panaudojau laiptukus kaip sceną (man patinka scenos) ir pasakiau kalbą apie savo fantastišką dieną. Norėčiau aprašyti tai, ką pasakojau, kad ne tik su TAIS nuostabiais žmonėmis, bet ir su visais VISAIS nuostabiais žmonėmis pasidalinčiau džiaugsmu.

Norėčiau pradėti nuo trumpos istorijos. Iš pradžių ji gali pasirodyti ne į temą, tačiau iš tiesų ji bus labai svarbi pačioje pabaigoje. Kai buvau penktoje klasėje, pradėjau savo didžiąją sportininkės karjerą. Pradėjau nuo plaukimo. Pirmaisias savo sporto metais dėl kažkokių neaiškių priežasčių niekaip negalėjau plaukti laisvuoju stiliumi. Tiesiog negalėjau ir tiek. Vos tik vandenyje apsiversdavau ant pilvo - kažkas atsitikdavo: sustodavau ir pradėdavau plūduriuoti.

Ir vieną dieną, toje pačioje penktoje klasėje išaušo tiesiog fantastiška diena; tokia, kaip vakar man išaušo Katanijoje. Tiesiog viskas neišpasakytai sekėsi, visos užduotys tirpte tirpo rankose, visur kur ėjau šypsojosi laimė. Pamenu lyg tai būtų vakar, kaip vienu metu eidama mokyklos koridoriumi staiga stabtelėjau ir pagalvojau: "Hmmm... jei jau man taip sekasi šiandien, tai gal nuėjusi į treniruotę pradėsiu plaukti krauliu?" [aut. past.: kraulis - laisvojo stiliaus pavadinimas, kurį vartoja profai.] Taigi, nuėjau aš į treniruotę ir... pradėjau plaukti krauliu. Tiesiog. Ėmiau ir pradėjau.

Tarp kitko, ilgainiui laisvasis stilius tapo mano plaukimo stiliumi. Neplaukiau niekaip kitaip - tik laisvuoju stiliumi. Galiu pasidžiaugti, kad išties buvau įvaldžius tą techniką itin kruopščiai. Treneris neleis sumeluoti. Taigi, tą dieną aš tiesiog maniau jog padariau tai, ką labai norėjau padaryti, bet net man pačiai netikėtai, iš tiesų pagimdžiau tai, kas vėliau tapo MANO stipriąja puse.

Taigi, o dabar apie mano fantastišką dieną. Ji prasidėjo ryte, kai gavau pusbrolio žinutę: "Akvile, aš jau tėtis. Mums gimė sūnus." Taigi, mano diena prasidėjo nuo žinios, kad mano pusbrolis tėtė, o aš, tuo tarpu, tapau teta. Atrodytų jau vien to būtų gana, bet ne - tai buvo tik pradžia!

Važiuodama į Siciliją žinojau, kad rašysiu straipsnius. O mano didžiausias noras ir viltis buvo publikuoti juos 15min.lt. Kažkaip jau seniai teikiu pirmenybę būtent šiam portalui. Vakar ryte parašiau mano gerbiamam 15min.lt vyr. redaktoriui Rimvydui Valatkai laiškelį su pasiūlymu publikuoti mano tekstus. Po pietų vis dar nebuvau gavusi atsakymo, tai ėmiau ir paskambinau. Pakalbėjom trumpai. Papasakojau, ką aš čia veikiu, kiek laiko dar tai darysiu ir R. Valatka pasakė man: "Siųskite. Publikuosime." Taip mano vienas iš didžiausių tikslų buvo pasiektas.

Diena bėgo, o aš mąsčiau. Ir supratau viena: jei aš sugebėjau pasiekti šį sau išsikeltą tikslą - aš galiu padaryti bet ką. Diena bėgo toliau, daugybė mažų, smagių ir malonių dalykėlių apsupo mane ir vertė šypsotis. Viena reikšmingesnių smulkmenėlių - gavau laišką nuo savo mokymų koordinatorių. Paaiškėjo, kad kitos savaitės mokymuose dalyvaus ir vienas vaikinukas iš Lietuvos. O tai reiškia, kad aš GALĖSIU KALBĖTI LIETUVIŠKAI! Su gyvu žmogumi, ne su kompiuterio mikrofonu!

Ir štai mes pasiekėme plaukimo istoriją. Dienai einant į pabaigą, prieš šaunią vakarienę, man buvo belikę nueiti į italų kalbos pamoką. Prieš jai prasidedant kažkaip prisiminiau tą istoriją. Ir pagalvojau: "Na, šiandien man viskas sekasi ir einasi kaip iš pypkės. Taip pat kaip ir tą dieną penktoje klasėje. O juk istorija mėgsta būti kartojama... tai gal šiandien nueisiu į pamoką ir tiesiog pradėsiu kalbėti itališkai?" Nuėjau ir pradėjau. Tiesiog. Ir mano mokytoja ir aš pati buvom šiokiam tokiam šoke. Pažadėjau jai, kad grįžusi iš mokymų kalbėsiu itališkai. Ir tikrai kalbėsiu.

Kas žino... gal bus kaip ir su krauliu: ta kalba taps MANO kalba ir aš ja kalbėsiu taip pat, kaip kalba tie, kuriems italų kalba yra gimtoji?..

Bet kuriuo atveju. Labai nuoširdžiai norėčiau pasidžiaugti kartu su visais, kurie skaito šį mano įrašą. Ir pasidalinti šiomis laimingos dienos akimirkomis. Nuoširdžių nuoširdžiausiai linkiu pabusti ryte ir pasakyti sau: "Šiandien bus geriausia diena mano gyvenime." Ir ją turėti. Sulaukti gerų žinių, pasiekti savo užsibrėžtus tikslus ir padaryti tai, ką seniai norėjote padaryti. Tiesiog. Padaryti ir tiek. Be didesnių pamąstymų.

PUIKIŲ GERIAUSIŲ DIENŲ GYVENIME, MIELIEJI! ;)

Šventiniai sekmadienio pietūs "Raudonųjų žibintų" kvartale

Kol sekmadienį Lietuvoje vyrai moterims dovanojo tulpes ir kimšo rūkytas dešreles užsigerdami karštu alumi Kaziuko mugėje aš savo dieną leidau Katanijoje, Sicilijoje. Bet toli gražu ne nuobodžiavau! Mes laiką leidome gamindami pietus ir besilinksmindami viename iš miesto rajonų – San Berillo. San Berillo – Katanijos dalis miesto senamiestyje. Tai rajonas turintis ilgą ir sudėtingą istoriją, kadaisę garsėjęs kaip vietos Raudonųjų žibintų kvartalas.

Būkime tiesūs, bet teisingi – taip žmonės jį įsivaizduoja ir šiandien. Galėčiau palyginti jį su Vilniaus stoties rajonu: čia ateina tie, kurie ieško sekso paslaugų teikėjų siūlomų malonumų, čia gali užuosti sumišusius vakar kažkieno išgerto pigaus vyno ir šlapimo kvapus, einant gatve visur šmėžuoja sunkios metalinės daurys. Ir taip yra ne todėl, kad čia gyvenantys žmonės tuo mėgaujasi, o todėl, kad žmonėms nusispjauti, kad tai vyksta. Niekas čia kojos nekelia, o policija nelabai aktyviai rodo dėmesį čia su problemomis susiduriantiems žmonėms.

San Berillo – nepelnytai pamirštas rajonas, galintis labai daug papasakoti tiems, kurie tik panorės išgirsti, ką jiems nori pasakyti nebylėmis paverstos sienos. „Arci“ (organizacija, kurioje šiuo metu savanoriauju), nusprendė šį rajoną  prikelti iš numirusiųjų ir suteiktį Katanijos vaiduokliui užsitarnautą kūną. Vieną kiekvieno mėnesio sekmadienį organizacija kviečia miestiečius įžengti į San Berillo ir visiems drauge pavalgyti pietus.

Kovo 8 d. „Arci“ ir vėl organizavo pietus šiame rajone. Simboliška, bet šie pietūs prostitucija garsėjančiame rajone tapo šventiniais – moterys buvo pasveikintos tarptautinės Moters dienos proga . Viena grupė žmonių buvo atsakinga už maisto gaminimą, kita – už vietos parengimą pietums. „Arci“ įkurta radijo stotis RadioMatria atsivežė savo įrangą ir tiesiogiai transliavo programą iš San Berillo rajone vykusių pietų. Čia pat buvo įrengtas baras, kuriame žmonės galėjo nusipirkti gėrimų, jei tik patys pamiršo jų atsinešti.

Smagi muzika, skanus maistas, energingi šokiai ir įdomūs pokalbiai – štai kas privertė San Berillo sujudėti. Šventės metu miestiečiai ir rajono gyventojai (taip, taip pat ir sekso paslaugų teikėjos) kartu leido gražią šventinę sekmadienio popietę bendraudami su draugais ir pažindami naujus žmones. Gal tai itališka kultūra, leidžianti lengvai kurti tarpžmogiškus santykius, o gal atmosfera, kurioje nereikia rūpintis, kas esi, nes esi tiesiog žmogus, bet pietūs buvo nuostabūs.

Kai pradėjau ruoštis savanorystei Katanijoje, tikėjausi, kad galėsiu patirti daug, pasisemti naujų patirčių, pažinti naujus žmones, naują kalbą, naują kultūrą, nuveikti prasmingus darbus. Važiuodama čia žinojau, kad darysiu tiksliai tai, ką daryti man patinka: rašysiu žmonių istorijas, atliksiu žurnalistinius tyrimus, organizuosiu įvairius renginius, sieksiu žmogaus teisių užtikrinimo pasitelkdama viešųjų ryšių technologijas. Tai turėjo būti neįkainojama ir jaudinanti patirtis. Tačiau tik atvykusi čia suvokiau, kiek daug galimybių ir naujų patirčių atveria Europos Savanorių Tarnyba.

Jei šiandien kas nors manęs paklaustų: „Kodėl verta savanoriauti?“, net nesuabejojusi papasakočiau šią istoriją apie pietus pamirštame miesto rajone ir pridurčiau: „Savanoriauti verta, nes tiesiai prieš tavo akis kuriasi nauja bendruomenė, žmonės tampa laimingesni, sprendžiasi problemos, o tu pats pamatai naują pasaulį ir atrandi naujus žmones bei naują save!“ Savanorystė įkvepia.

Pilaitė vs Sicilija: surask dešimt... panašumų

Vakar atėjo suvokimas, kodėl man Sicilija atrodo tokia... sava. Viskas labai paprasta - todėl, kad aš užaugau vilnietiškoje Sicilijoje - Pilaitėje!

O dabar šiek tiek grįžkime į vaikystę. Atsimenu, man labai patikdavo vaikiškuose žurnaliukuose spausdinama užduotis: surask X skirtumų. Apverskime užduotį atvirkščiai ir pažiūrėkime, kiek panašumų galime rasti tarp Pilaitės ir Sicilijos? Aš radau šešis. Gal kas įžvelgia daugiau?

PILAITĖ

 - geografiškai Pilaitė yra šiek tiek atskirta nuo didžiosios Vilniaus dalies;
 - patys pilaitiškiai sako, jog gyvena Vilniuje, tačiau kitų miesto mikrorajonų gyvenantojai neretai drįstų dėl to ginčytis;
 - kiekvienas Pilaitės kiemas turi savo "gaują", kuri saugo ir gina savo teritoriją, kartais net kariaudama su kitomis "gaujomis" (na, bent jau taip buvo mano laikais);
 - Nors ir gyvena dideliame Lietuvos mieste, pilaitiškiai retai kada išvažiuoja iš savo rajono, nes laikosi pozicijos, kad viską turi ir patys;
 - nors vartoti alkoholį viešose vietose nėra legalu, tačiau įsitaisę ežero pakrantėje ar savo "valdomoje teritorijoje" pilaitiškiai neretai pagurkšnoja alučio, o aplinkiniai gyventojai ir policija tai "toleruoja", jei tik toks elgesys nekelia didesnių problemų kitiems (triukšmas, muštynės, daužomi langai, laužomi suoliukai ir pan.);
 - pilaitiškiai labai didžiuojasi savo Žaibo kalnu, kuris yra bene didžiausias ir efektyviausias kalnas linksmybėms su rogutėmis.

SICILIJA

 - geografiškai Sicilija yra šiek tiek atskirta nuo didžiosios Italijos dalies;
 - patys siciliečiai sako, jog gyvena Italijoje, tačiau kitų šalies regionų gyvenantojai neretai drįstų dėl to ginčytis;
 - kiekvienas Sicilijos miestas turi savo mafiją, kuri saugo ir gina savo teritoriją, kartais net kariaudama su kitomis mafijomis;
 - Nors ir gyvena didelėje Europos šalyje, siciliečiai retai kada išvažiuoja iš savo salos, nes laikosi pozicijos, kad viską turi ir patys;
 - nors vartoti alkoholį viešose vietose nėra legalu, tačiau įsitaisę paplūdimyje ar kokioje nors aikštėje siciliečiai neretai pagurkšnoja alučio, o aplinkiniai gyventojai ir policija tai "toleruoja", jei tik toks elgesys nekelia didesnių problemų kitiems (Sicilijoje taip pat toleruojamas ne tik alkoholio vartojimas, bet ir nemažai kitų negalimų veik(l)ų);
 - siciliečiai labai didžiuojasi Etna, kuri yra didžiausias aktyvus ugnikalnis visoje Europoje.

Taigi, gal kas mato dar daugiau panašumų?