Šventiniai sekmadienio pietūs "Raudonųjų žibintų" kvartale

Kol sekmadienį Lietuvoje vyrai moterims dovanojo tulpes ir kimšo rūkytas dešreles užsigerdami karštu alumi Kaziuko mugėje aš savo dieną leidau Katanijoje, Sicilijoje. Bet toli gražu ne nuobodžiavau! Mes laiką leidome gamindami pietus ir besilinksmindami viename iš miesto rajonų – San Berillo. San Berillo – Katanijos dalis miesto senamiestyje. Tai rajonas turintis ilgą ir sudėtingą istoriją, kadaisę garsėjęs kaip vietos Raudonųjų žibintų kvartalas.

Būkime tiesūs, bet teisingi – taip žmonės jį įsivaizduoja ir šiandien. Galėčiau palyginti jį su Vilniaus stoties rajonu: čia ateina tie, kurie ieško sekso paslaugų teikėjų siūlomų malonumų, čia gali užuosti sumišusius vakar kažkieno išgerto pigaus vyno ir šlapimo kvapus, einant gatve visur šmėžuoja sunkios metalinės daurys. Ir taip yra ne todėl, kad čia gyvenantys žmonės tuo mėgaujasi, o todėl, kad žmonėms nusispjauti, kad tai vyksta. Niekas čia kojos nekelia, o policija nelabai aktyviai rodo dėmesį čia su problemomis susiduriantiems žmonėms.

San Berillo – nepelnytai pamirštas rajonas, galintis labai daug papasakoti tiems, kurie tik panorės išgirsti, ką jiems nori pasakyti nebylėmis paverstos sienos. „Arci“ (organizacija, kurioje šiuo metu savanoriauju), nusprendė šį rajoną  prikelti iš numirusiųjų ir suteiktį Katanijos vaiduokliui užsitarnautą kūną. Vieną kiekvieno mėnesio sekmadienį organizacija kviečia miestiečius įžengti į San Berillo ir visiems drauge pavalgyti pietus.

Kovo 8 d. „Arci“ ir vėl organizavo pietus šiame rajone. Simboliška, bet šie pietūs prostitucija garsėjančiame rajone tapo šventiniais – moterys buvo pasveikintos tarptautinės Moters dienos proga . Viena grupė žmonių buvo atsakinga už maisto gaminimą, kita – už vietos parengimą pietums. „Arci“ įkurta radijo stotis RadioMatria atsivežė savo įrangą ir tiesiogiai transliavo programą iš San Berillo rajone vykusių pietų. Čia pat buvo įrengtas baras, kuriame žmonės galėjo nusipirkti gėrimų, jei tik patys pamiršo jų atsinešti.

Smagi muzika, skanus maistas, energingi šokiai ir įdomūs pokalbiai – štai kas privertė San Berillo sujudėti. Šventės metu miestiečiai ir rajono gyventojai (taip, taip pat ir sekso paslaugų teikėjos) kartu leido gražią šventinę sekmadienio popietę bendraudami su draugais ir pažindami naujus žmones. Gal tai itališka kultūra, leidžianti lengvai kurti tarpžmogiškus santykius, o gal atmosfera, kurioje nereikia rūpintis, kas esi, nes esi tiesiog žmogus, bet pietūs buvo nuostabūs.

Kai pradėjau ruoštis savanorystei Katanijoje, tikėjausi, kad galėsiu patirti daug, pasisemti naujų patirčių, pažinti naujus žmones, naują kalbą, naują kultūrą, nuveikti prasmingus darbus. Važiuodama čia žinojau, kad darysiu tiksliai tai, ką daryti man patinka: rašysiu žmonių istorijas, atliksiu žurnalistinius tyrimus, organizuosiu įvairius renginius, sieksiu žmogaus teisių užtikrinimo pasitelkdama viešųjų ryšių technologijas. Tai turėjo būti neįkainojama ir jaudinanti patirtis. Tačiau tik atvykusi čia suvokiau, kiek daug galimybių ir naujų patirčių atveria Europos Savanorių Tarnyba.

Jei šiandien kas nors manęs paklaustų: „Kodėl verta savanoriauti?“, net nesuabejojusi papasakočiau šią istoriją apie pietus pamirštame miesto rajone ir pridurčiau: „Savanoriauti verta, nes tiesiai prieš tavo akis kuriasi nauja bendruomenė, žmonės tampa laimingesni, sprendžiasi problemos, o tu pats pamatai naują pasaulį ir atrandi naujus žmones bei naują save!“ Savanorystė įkvepia.