Naujas žvilgsnis į lietuvių kalbą ARBA žodžio spirgutis analizė

Įdomus dalykas ta savanorystė užsienyje. Pradedi įsisavinti naują kalbą, prisitaikyti prie naujos kultūros ir naujų taisyklių. Tarkime: man prireikė keletos mėnesių, jog įprasčiau vaikščioti per gatvę ne per perėją. Ir nežiūrėti kreivai į tuos, kurie meta šiukšles tiesiai ant šaligatvio. Net jei šalia stovi policininkas. Bet dar gražesnis dalykas - lietuviškos kultūros ir kalbos atradimas. Tas atitrūkimas nuo visko, kas vyksta mūsų šalyje leidžia šviežiom akim pažvelgti į savo šaknis. Labiausiai mėgaujuosi nauju žvilgsniu į savo kalbą. 

Kalbėdama ir rašydama lietuviškai pradėjau vartoti žodžius, kurių net nesitikėjau žinanti. O į kitus tiesiog pažvelgiau iš šalies bandydama paaiškinti kitiems žodžių reikšmę. Vienas didesnių atradimų - žodis spirgutis. Mano giliu įsitikinimu jis nepelnytai išstumtas iš mūsų kasdienės kalbos.

Norėčiau skirti šiek tiek dėmesio šiam žodžiui ir jo analizei, nes jis tikrai to nusipelnė.

Paanalizuokime jį morfemiškai ir darybiškai (būsiu atvira - nesu tikra, kaip tokios analizės daromos, bet bandysiu išrasti nuosavą metodą):

SPIRGUTIS

Žodžio šaknis: SPIRG. Kildinčiau ją iš veiksmažodžio spirgėti (nes spirgutis yra tas, kuris spirga). Apibūdina šnypščiantį ir traškantį garsą bei nenutrūkstamą šokčiojimą iš vietos į vietą.

Priesaga: UT. Mažybinė maloninė priesaga, nurodanti, kad apibūdinamas dalykas yra mažas ir mielas, keliantis geras emocijas.

Galūnė: IS. Nurodo vyriškąją žodžio giminę.

Reikšmė: SPIRGUTIS yra mažas mielas dalykiukas (naudojant personifikaciją - berniukas), skleidžiantis šnypščiantį ir traškantį garsą, nuolat šokčiojantis iš vietos į vietą. Nustojęs šokčioti ramiai atsigula ant cepelino ir tiesiog skleidžia savitą aromatą.

IŠVADOS: pradžioje minėjau, kad žodis yra nepelnytai išbrauktas iš kasdienės lietuvių kalbos. Tai sakydama nenoriu paskatinti visų pradėti kasdien valgyti cepelinus ar bulvinius blynus su spirgučių padažu, vien tam, kad galėtumėte pasakyti: "Šiandien valgiau spirgučius". Turbūt tai nebūtų itin sveika. Tačiau šis žodis toks smagus, kad galima jį įtraukti į įvairiausių palyginimų ir metaforų sudėtį. Štai, kad ir:

Šokuoja Ignutis gatve, kaip spirgutis keptuvėje.

Arba:

Ech, tas Ignutis, šėlo visą dieną, o dabar va guli ramus. Kaip koks spirgutis.

Atrodo vienas žodelytis, o pasako tiek daug: apsako traškantį ir šnypščiantį garsą, šokčiojimą iš vietos į vietą, išsirtinį ir savitą aromatą... jei veiksmas vyksta saulėtą vasaros dieną - gali atskleisti net odos spalvą.

Mieli Lietuvos žmonės. Kreipiuosi į jus prašydama: vartokime mūsų gimtąją kalbą su meile ir pasididžiavimu. Atsakingai. Ji tikrai to verta.

P.S. Ar žinote, kad... lietuvių kalba yra vienas iš pagrindinių šaltinių, padedančių atkurti mirusias indoeuropiečių kalbas greta tokių kalbų, kaip sanskritas, senovės graikų, lotynų ir kitų indoeuropiečių kalbų. Tiems, kurie nori išgirsti, kaip iš tiesų skambėjo indoeuropiečių kalbos senovėje netgi siūloma atvažiuoti į Lietuvą ir pasiklausyti kaip mes, mielieji, kalbamės.

Kaip įsiutinti italą? (Priede - receptas makaronų apkepui)

Italų emocingumas - ne iš piršto laužtas reikalas. Jie šaunūs, draugiški, svetingi, atsipūtę, linksmi, daug ir garsiai kalba, gestikulioja, net suvaidina kai kurias pasakojimo vietas. Bet užtenka vieno žingsnio į šalį ir visa tai sustoja. Lūpos susičiaupia ir susiurėja iki siūlo pločio dryželių veiduose. Akys prisimerkia, oda pabala, o delnai susisuka į tvirtą kumštuką. Iš įsiučio virpantis antakis ir kategoriškas, garsus, užtikrintas: "NO!!! No no no!!!" Praeitą savaitgalį perskaitėme vieną blogo įrašą, kuriame buvo smulkiai aprašyta, kaip lengvai pasiekti šią transformaciją. Išbandėme. Veikia.

Su draugais Prancūzu Tomu ir Vengru Šaba perskiatėme straipsnius apie savo tautiečius. Padiskutavome kas tiesa, o kas melas, ko trūksta, o ko per daug. Ir atsidarėme straipsnį How to piss off an Italian. Savo tautas pažįstame kaip nuluptas, o štai su italais buvo kiek įdomiau. Nusprendėme išbandyti, kaip veikia šis metodas. Atsitiktinai pasirinkome tris mūsų kelyje pasipainiojusias itales ir išbandėme du patarimus: supainiojome regionus ir pasakėme, kad norėtume pasigaminti Bolgnese padažą spagečiams, bet papildomai pridėti kiaušinio ir kukurūzų.

PIRMAS DUBLIS

Mano kambariokė Rita (Sicilija)

- Rita, mes čia kalbėjom... galiu paklausti tavęs kai ko?
- Taip taip. Sakyk!
- Kadangi tu esi kilusi iš Sardinijos...
- Akvile!
- Ką?
- Aš ne iš Sardinijos, aš iš Sicilijos... - lūpų kampučiai nusileido, o rankos nusviro. Atrodo, mano kambariokė nusiminė.
- Na, tai ne taip ir svarbu. Vistiek italė.
Antakiai priartėjo vienas prie kito. Veide sužibo klausimas "Kaip tai ne taip ir svarbu???" Bet Rita tyliai laukė, kas bus toliau.
- Mes čia galvojom pasigaminti kažką itališko.
Rita pritariamai linkčioja. Atrodo palengvejo, kad vis tik paklausiu kažko, ką ji gali papasakoti.
- Tai nusprendėm pasigaminti spagečius su Bolognese padažu.
Antakiai vėl grįžo į tą pačią padėtį. Taip pat ir lūpų kampučiai.
- Tik galvojam, kad norim kiek patobulinti receptą.
- Kaip??? - akys išsipučia. Atrodo, jog būčiau pasakius, kad ketinu jos mėgstamiausia suknele išvalyti grindis.
- Galvojam pridėti šiek tiek kiaušinio, - kol kas nulis reakcijos. Bet duodu jai keletą sekundžių suvokti, apie ką kalbu. Niekas nesikeičia.
- Ir kukurūzų, - baigiu sakinį.
Rita prieina prie manęs, apsikabina ir švelniai, rūpestingu balsu paklausia:
- Akvile, ar tau viskas gerai? Kas nutiko?
Atrodo tikrai susirūpinusi mano psichika.

ANTRAS DUBLIS

Mano kolegė Ersilia (Sicilija)

- Ersilija, mes čia šiandien kalbėjom. Galima tavęs kai ko paklausti?
- Taip taip. Žinoma.
- Klausyk, tu kaip kilusi iš Sardinijos... - po šios frazės išsigąstu, kad netekau draugės ir brangios kolegės. Pirmą kartą pamačiau šį žmogų... išbalusį, be lūpų ir suspaustais kumščiais. Paprastai ji nuoširdžiai ir kantriai aiškina man apie visus kultūrinius ir kalbinius dalykus. Tas keletą akimirkų tylos aš labai rimtai svarstau nedelsiant nutraukti eksperimentą. Tačiau mano smalsumas kur kas stipresnis. Nusprendžiu, kad kas padaryta - padaryta.
- Ne? - bandau pataisyti padėtį.
- Ne!!! Aš iš Katanijos!!!
- Ai, nu, bet vistiek italė. Klausyk... - veido išraiška nesikeičia. Mintyse svarstau ar mano Ersilija nepamiršo kvėpuoti...
- Mes čia norim pasigaminti ką nors itališko. Gal tu gali mums vieną patarimą duoti.
Ersilija atsileidžia. Atrodo, paliečiau gerą stygą. Savoje virtuvėje italai - kaip žuvys vandenyje. Gali apie tai klabėti valandų valandas.
- Galvojom apie Bolognese padažą su spagečiais, - vienas mano kolegės antakis klausiamai pakyla. - tik mąstom jog norim papildomai įdėti kiaušinio, - kol kas jokios reakcijos. - Ir kukurūzų.
Nežinau, kada išsigandau labiau, ar kai pasakiau, jog ji iš Sardinijos, ar kai pasakiau, jog į padažą dėsiu kukurūzų. Nuoširdžiai nežinau. Bet išsigandau taip smarkiai, kad puoliau nedelsdama aiškinti, jog tai tik eksperimentas ir aš puikiai žinau iš kur ji, kaip ir tai, kad kukurūzai Bolognese padaže - visiška katastrofa.

TREČIAS DUBLIS

Mano draugė Rossela (Sicilija)

- Rossela, mes čia kalbėjom. Kadangi tu italė, gal galėtum atsakyti į vieną klausimą?
- Taip taip. Klausk.
- Tu juk iš Sardinijos, taip?
Rosselos veidas neatrodo labai piktas. Gal todėl, kad visą vietą jame užima šokas. Pražiota burna, išpūstos akys ir sekundė tylos, rekalingos suprasti tam, kas vyksta.
- Ne. - Trumpas ir aiškus. Išbaigtas ir viską pasakantis.
- Bet kuriuo atveju... -
Dar daugiau šoko veide. Rossela negali patikėti, kad taip paprastai keičiu temą po tokio akibrokšto net neatsiprašiusi.
- ...mes čia galvojom pasigaminti kažką itališko.
Rossela yra žmogus, kuris tikrai yra be konkurencijos aistringiausias kalbėtojas apie virtuvę, maistą ir visa kita, kas su tuo susiję. Rossela įsitaiso patogiau ir pritariamai linkčioja labai laiminga tokiu mūsų užmoju.
- Nusprendėm pasigaminti spagečius su Bolognese padažu. Tik svarstom, kad labai norėtumėm kai ką pridėti, - Rossela vis dar pritariamai linkčioja. - Kiaušinių, - čia ir vėl stabteliu akimirkai. Rossela linkčioja. - Ir kukurūzų.
- No no no!!! NO NO!!! Kodėl??? - Tiesiogine to žodžio prasme ji stveriasi už galvos.
- Kukurūzai negerai?
- Negerai!!! Aišku, kad negerai! Visai negerai!!!
- O kiaušiniai?
- Kiaušiniai gerai. Bet kodėl kukurūzai???


IŠVADOS, PATARIMAI IR RECEPTAS

1. Niekada, girdit (???), NIEKADA šiukštu nesumaišykite salų. NIEKADA! Tačiau, pasak Ersilijos, mes galėjome pasielgti ir dar blogiau. Pasakyti jai, Katanijos (antro pagal dydį Sicilijos miesto) merginai, kad ji iš Palermo (pirmo pagal dydį Sicilijos miesto). Čia tas pats, kas pasakyti lietuviui, jog jis iš Rusijos. Blogai. Labai labai blogai. Bet dar blogiau pasakyti Vilniečiui, kad jis iš Kauno. Būkite atsargūs.
2. Mūsų išbandyti metodai suveikė visais trim atvejais. Rita, patvirtindama jų veiksmingumą, pridėjo, jog bet kuriuo atveju sumaišyti Italijos regionų neįmanoma, nes jie pernelyg skirtingi. Tada sekundę patylėjusi pridėjo: "Na va, iš tiesų veikia."
3. Netobulinkite tobulų itališkų receptų. Ir šiukštu - nedėkite kukurūzų į Bolognese.
4. Įsiutinti italą nėra taip sunku. Netgi labai paprasta. Bet jei taip jau netyčia atsitiko - tiesiog paprašykite pasidalinti kokiu nors geru receptu. Kaip mat atleidžia.
5. Jei jau pasigaminote Bolognese padažą, galite pagardinti jį kiaušiniais. Su padažu sumaišytus išvirtus makaronus sudėkite į skardą ir apibarstykite kapotu virtu kiaušiniu bei sūriu. Apkepkite orkaitėje. Taip pat galite naudoti ir žalią kiaušinį. Tiesiog paleiskite jį ant skardoje sudėtų makaronų, vėlgi, apibarstykite sūriu ir apkepkite orkaitėje. SKANAUS!!!