Naujas žvilgsnis į lietuvių kalbą ARBA žodžio spirgutis analizė

Įdomus dalykas ta savanorystė užsienyje. Pradedi įsisavinti naują kalbą, prisitaikyti prie naujos kultūros ir naujų taisyklių. Tarkime: man prireikė keletos mėnesių, jog įprasčiau vaikščioti per gatvę ne per perėją. Ir nežiūrėti kreivai į tuos, kurie meta šiukšles tiesiai ant šaligatvio. Net jei šalia stovi policininkas. Bet dar gražesnis dalykas - lietuviškos kultūros ir kalbos atradimas. Tas atitrūkimas nuo visko, kas vyksta mūsų šalyje leidžia šviežiom akim pažvelgti į savo šaknis. Labiausiai mėgaujuosi nauju žvilgsniu į savo kalbą. 

Kalbėdama ir rašydama lietuviškai pradėjau vartoti žodžius, kurių net nesitikėjau žinanti. O į kitus tiesiog pažvelgiau iš šalies bandydama paaiškinti kitiems žodžių reikšmę. Vienas didesnių atradimų - žodis spirgutis. Mano giliu įsitikinimu jis nepelnytai išstumtas iš mūsų kasdienės kalbos.

Norėčiau skirti šiek tiek dėmesio šiam žodžiui ir jo analizei, nes jis tikrai to nusipelnė.

Paanalizuokime jį morfemiškai ir darybiškai (būsiu atvira - nesu tikra, kaip tokios analizės daromos, bet bandysiu išrasti nuosavą metodą):

SPIRGUTIS

Žodžio šaknis: SPIRG. Kildinčiau ją iš veiksmažodžio spirgėti (nes spirgutis yra tas, kuris spirga). Apibūdina šnypščiantį ir traškantį garsą bei nenutrūkstamą šokčiojimą iš vietos į vietą.

Priesaga: UT. Mažybinė maloninė priesaga, nurodanti, kad apibūdinamas dalykas yra mažas ir mielas, keliantis geras emocijas.

Galūnė: IS. Nurodo vyriškąją žodžio giminę.

Reikšmė: SPIRGUTIS yra mažas mielas dalykiukas (naudojant personifikaciją - berniukas), skleidžiantis šnypščiantį ir traškantį garsą, nuolat šokčiojantis iš vietos į vietą. Nustojęs šokčioti ramiai atsigula ant cepelino ir tiesiog skleidžia savitą aromatą.

IŠVADOS: pradžioje minėjau, kad žodis yra nepelnytai išbrauktas iš kasdienės lietuvių kalbos. Tai sakydama nenoriu paskatinti visų pradėti kasdien valgyti cepelinus ar bulvinius blynus su spirgučių padažu, vien tam, kad galėtumėte pasakyti: "Šiandien valgiau spirgučius". Turbūt tai nebūtų itin sveika. Tačiau šis žodis toks smagus, kad galima jį įtraukti į įvairiausių palyginimų ir metaforų sudėtį. Štai, kad ir:

Šokuoja Ignutis gatve, kaip spirgutis keptuvėje.

Arba:

Ech, tas Ignutis, šėlo visą dieną, o dabar va guli ramus. Kaip koks spirgutis.

Atrodo vienas žodelytis, o pasako tiek daug: apsako traškantį ir šnypščiantį garsą, šokčiojimą iš vietos į vietą, išsirtinį ir savitą aromatą... jei veiksmas vyksta saulėtą vasaros dieną - gali atskleisti net odos spalvą.

Mieli Lietuvos žmonės. Kreipiuosi į jus prašydama: vartokime mūsų gimtąją kalbą su meile ir pasididžiavimu. Atsakingai. Ji tikrai to verta.

P.S. Ar žinote, kad... lietuvių kalba yra vienas iš pagrindinių šaltinių, padedančių atkurti mirusias indoeuropiečių kalbas greta tokių kalbų, kaip sanskritas, senovės graikų, lotynų ir kitų indoeuropiečių kalbų. Tiems, kurie nori išgirsti, kaip iš tiesų skambėjo indoeuropiečių kalbos senovėje netgi siūloma atvažiuoti į Lietuvą ir pasiklausyti kaip mes, mielieji, kalbamės.