Pirmas palinkėjimas: nebijokite laužyti sau duotų pažadų

Turbūt taip nutinka kiekvienam. Kartais pažadu sau dalykus, o vėliau tų pažadų netęsiu. Blogiausia, kad vėliau surandu tam pateisinimą ir sau atleidžiu. O jei ir nerandu... vistiek atleidžiu. Anksčiau galvojau, kad tai blogai. Dabar būčiau linkusi sudvejoti. Nes kartais tokie netęsėti pažadai leidžia lankstyti laiką ir erdvę kaip žilvičio šakelę ir atrasti tai, ko net nesitikėjai atrasti. Kur kas didesnio ir gražesnio. Kartais. Kitais kartais turbūt būtų geriau jei ta žilvičio šakele kas užvažiuotų per minkštąją ir paskytų: "Kokį velnią tu manaisi daranti???"

Rašau visą tai, nes visai neseniai perskaičiau vieną blogo straipsnį su vienos merginos metų refleksija. Pagalvojau, kad būtų visai naudinga ir man tokią pasidaryti. Įsijungiau savo blogą ir pamačiau, kad paskutinį kartą rašiau gegužės mėnesį. "O buvai sau pažadėjusi viską fiksuoti šiais metais, kad vėliau nepamirštum labai svarbių atradimų ir pamokų...", pagalvojau ir įsivaizduojama žilvičio šakele (ktš) pliaukštelėjau sau per moralinę minkštają.

Tada mintis vijo viena kitą. Gavosi refleksija, bet ne tiek apie metus, kiek apie tai, ar tikrai sau netęsėti pažadai toks jau blogas dalykas... ir atradau, kad kartais būtent dėl to, kad pasirenki nedaryti kažko, ką pasižadėjai, atsiduri visai netikėtoje vietoje ir atrandi neįtikėtinus dalykus.

Tarkime, buvau sau pasižadėjusi, kad per pirmąjį mėnesį išmoksiu italų kalbą. Na, ne taip, kad galėčiau kalbėti be sutrikimų, nes tai turbūt sunkiai įmanoma, kai atvažiavus į šalį gali pasakyti vos septynis žodžius (oda, gydytojas, viskas gerai, vasara, pamirštu ir būsiu)... Na, pastangas aš dėjau, į pamokas vaikščiojau, negaliu sakyt, kad ne. Bet buvo ir kitų dalykų, kuriuos norėjosi daryti, tad po pirmo mėnesio dar ne visus iš tų septynių žodžių galėjau pavartoti sakinyje. Sekančius tris mėnesius galvoj vis skambėdavo frazės italų kalba, bet kai išsižiodavau jas pasakyti, kažkaip išgirsdavau anglišką jų versiją. Kaip drugelis stiklainyje vis atsimušdavau į tikrą lietuviško perfekcionizmo sukurtą baimės sieną.

Verkiau ir kankinausi, kad ta baimė neleidžia ištęsėti sau duotų pažadų, nes be italų kalbos Italijoj išgyventi... na...  sunku būtų kiek per švelnus išsireiškimas. Be kalbos čia tiesiog egzistuoji ir tiek. Finale po keturių mėnesių sėdėjimo kaip vandens į burną prisipylus išsižiojau. Ir pajudėjo. Dar po trijų suvokiau, kad mane supranta, o man kalbėti itališkai patinka net labiau, nei angliškai. Ir kad kalbos žinojimas atveria duris ir langus kitos kultūros pažinimui. Tą kart sau pačiai irgi įvariau savo įsivaizduojama žilvičio šakele gerulį ktš palydimą: "Mamma mia... kodėl bijojai pradėti kalbėti anksčiau??? Žinai, kiek dalykų praleidai, nepamatei, nepatyrei ir neišmokai??? Išbarstei iššvaistei brangų laiką."

Bet kai gerai pagalvoju, per tuos keturis mėnesius išmokau tiek daug... ir jei būčiau nebijojusi kalbėti ir pasinėrusi tik į kultūrą, nebūčiau išmokusi mokytis, nusileisti, patylėti (tie, kas pažįsta mane, žino, kad tai iki šiol buvo man didelis iššūkis...), susidraugauti net nekalbant viena kalba, nebūčiau suvokusi, kad kalba nėra barjeras draugystei ir bendravimui. Nebūčiau atradusi, kaip gražu, kai tavo galvoje, kaip kavos puodelis, pačiu natūraliausiu, neprievartos būdu, užsipildo indelis, ant kurio parašyta "Italų kalba" ir kuris iki šiol buvo visiškai tuščias.

Ir jei nuo pradžių būčiau tęsėjusi sau pažadą atidžiai sekti susidarytu projekto pradžioje veiklų planu, nebūčiau nuveikusi nuostabiausių dalykų ir susipažinusi su nepakartojamais žmonėmis. Ir jei būčiau tęsėjusi sau pažadą nesieškoti draugysčių, o dirbti ("nes juk to čia ir atvažiavau"), tada tikrai nebūčiau atradusi nepakartojamai nuostabių žmonių, veiklų, vietų, patirčių.

Šiandien galvoju, kad ir tai, jog neišpildžiau sau duoto pažado kas savaitę parašyti po vieną blogo straipsnį, nėra tokia jau didelė problema. Per tą laiką nuveikiau kažką daugiau. O prisiminimai, kuriuos norėjau užfiksuoti, jie mano galvje ir širdyje. Ir visos pamokos, ir visi perlipimai per save. Ir visi pakilimai ir nuosmūkiai. Ir visos meilės ir neapykantos. Ir visi žingsniai, kurie tas neapykantas pakeičia meilėmis ir atvirkščiai. Visos ašaros ir visi šypsniai. Ir Etnos išsiveržimai. Ir pasiilgimai ir susitikimai. Viskas įrašyta. Maktub, sakytų arabai. Ir turbūt būtų teisųs.

Pirmas mano palinkėjimas metų pabaigai visiems: pasiėmę žilvičio šakelę lankstykite ją kiek norite, sukurkite ką nors gražaus, bet ginkdie nektšinkit ja sau per užkapalius. Smurtu nieko nepasieksi. Pasidžiaukite tuo, ką atradote, o ne graužkite save dėl to, ko nepadarėte. Džiaugtis visada maloniau, nei graužtis. Ir tik jūs pasirenkate, kaip norite jaustis.