Nuo pat šeštadienio vakaro galvojau, ko galiu palinkėti savo mylimiausiai pasaulyje mamai ir mamai mano mylimiausio vaiko pasaulyje... sekmadienį ryte vis dar galvojau. Galiausiai po pietų man paskambino mamytė ir aš tesugebėjau pasakyti: "Su mamytės diena, mamyt...", o dar ryšys buvo prastas, pakartojau 7 kartus, bet ji nieko negirdėjo ir viso to pasekmė buvo, kad ji manęs paklausė, kodėl jos nesveikinu. Finale mano galutinis sveikinimas gavosi toks: "Mamyt, juk 7 kartus jau pasveikinau. Nesigirdėjo." Ne kažką, kai turi omenyje, kad mano mama tokia nuostabi, jog iki pat šiandien dienos vakaro ieškojau, kaip galiu jai padėkoti už jos nuostabumą. Ne kažką ir ieškoti žodžių dar porą dienų po šventės ir mamai mano mylimiausio vaiko, kuriai taip noriu padėkoti už tai, kokia yra nuostabi....
Bet geriau vėliau ir taip, kaip reikia, nei per anksti ir ne kažką, tiesa? Atleiskite mano mielosios, kad pavėluotai, bet negalėjau anksčiau, bet belen kaip...
O dabar prie esmės. Kokios yra pačios puikiausios mamos pasak manęs?
Kai buvau maža, visada turėjau teisę pasirinkti. (Išskyrus valgyti saldainius iki kol man sukako treji metai. Bet net ir to nedariau, nes tikėjau, kad mano mama žino geriau, nei aš, kas man į naudą, o kas ne.)
Jei nemėgau, pavyzdžiui, grybų, mano mama nesakydavo: "Valgyk, nes reikia." Ir pieniškos sriubos nepildavo su piltuvėliu į gerklę. Žinojo, kad aš žinau geriau, kas man skanu, o kas ne.
Kai buvau paauglė, nusprendžiau papankuoti. Tokia buvo mano paaugliško protesto forma. Norėjau kerzų. Apžiūrinėjome juos parduotuvėje ir susidūrėme su viena ponia, kurią mama šiek tiek pažinojo. Lai šioje istorijoje jos vardas būna tiesiog Ponia. Ponia pasipiktino, kad tai taip baisu, užjautė mano mamą dėl mano paaugliškų kaprizų. Patarė nepirkti. Nes juk baisu.... mama kaip ir nesipriešino Poniai. Kai kuriais momentais net PRITARĖ. O mano paaugliškas įsiutis pakilo iki debesų. "Tai jai dar ir nepatinka gražiausi batai pasaulyje!!!!!!!" Ponia nuėjo sau. O aš parodžiau visą savo įsiutį mamai:
- Tai tu žiūri su manim į kerzus, bele žiūrėti? Net nepirksim mes jų niekada, ania?
- O tai tu jų nori? Tau patinka?
- Tai aš jau du mėnesius tik apie juos ir tekalbu!
- Tai tada pirksim, kai rasim, kurie tau patinka.
- Bet tu Poniai sakei, kad baisu.
- O tai ką aš Poniai galėjau pasakyti?
- ...
- Akvile, ji - Ponia. Jai tokie dalykai nepatinka. Bet pirksim, jei tau patinka. Šiaip jau.... man tai gražūs tie kerzai... tik taip pasakiau.
Vėliau ji man pirko klostuotus languotus sijonus. Nieko nesakė, kai plėšydavau pėdkelnes ir pilnas kelnes prisisegdavau grafkių ir prisikabindavau grandinių (reiktų įvertinti, kad būdama 14-15 metų dar nedirbau, tai grafkes ir grandines pirko irgi mama....) O porą kartų mane net apgynė.
Pirmą kartą nuo dėdės, kuris bambėjo, kaip nelaukia, kada jo dukroms prasidės paauglystė ir jos pradės atrodyti taip baisiai. Mama pasakė: "Tai gal geriau lai maištauja per drabužius, nei vėliau neaišku ką darydama." O kitą kartą nuo močiutės, kuri man išeinant pasivaikščioti vijosi su plaukų šepečiu laiptinėje ir mėgino iššukuoti mano kaltūną ant pakaušio, kurį tais laikais vėliausi kas rytą, nes buvo labai gražu. Neleido močiutei šukuoti. Ir nors mano mama labai minkšta asmenybė, bet tą kartą pasakė tikrai gan griežtai... ar bent aš taip prisimenu. Bet kokiu atveju. Apgynė.
Kai aš norėjau eiti į koncertą, o šeima planavo savaitgalio išvyką su nakvyne, aš pasakiau:
- Sorry, bet aš tai nevažiuoju. Aš einu į koncertą. Svarbu. Beje, man reikia 7 litų bilietui.
Ir manim pasitikėjo. Ir aš tikrai nuėjau į koncertą, pabuvau ir grįžau namo miegoti. Nes man nereikėjo reikalauti leidimų ir teisių, kaip kitiems mano draugams. Jei manim pasitiki - vadinasi reikia nenuvilti, kad vėliau nedingtų pasitikėjimas.
Kai svarsčiau, kur noriu studijuoti, sakiau, kad noriu studijuoti lietuvių kalbos filologiją su kokią nors užsienio kalba. Na, sutikime, filologija nėra PATI perspektyviausia specialybė, pasak statistikų. Bet aš taip norėjau... mano mama man pasakė: "Ir tikrai! Tau puikiai tiktų!" Net mano auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja, man grasino, kad neprileis manęs prie egzamino, jei nuspręsiu ten stoti. O mano mama manim pasitikėjo. Žinojo, kad aš geriau žinau, ko aš noriu. Kaip žinojo tais laikais, kad nemėgstu grybų arba man patinka kerzai. Ir visada man patarė, buvo šalia, palaikė ar paprotino, bet leido rinktis pačiai. Visada.
Nuo vaikystės nežinojau, kad negaliu rinktis arba negaliu domėtis dalykais, kurie man įdomūs, nors "tradicičkai" jie buvo berniukiški. Aš dviems suaugusiems "vyriškų" sričių specialistams pati to nesiekdama įrodžiau, kad moterys nėra silpnoji lytis, jei kalbėsime apie kūno sudėjimą ir kad fizikos mokslas nėra vien tik vyriškas. Nes nuo vaikystės nežinojau, kad yra kažkokios tai ribos. Ar bent jau jos nebuvo TAIP jau griežtai apibrėžiamos. Nuo vaikystės buvau žmogus, galėjęs rinktis ir spręsti už save. Bandyti ir atrasti tai, kas man įdomu ir patinka.
Kai iki kelių įbridau į žmogaus teisų ir socialinių problemų liūną, mano mama pradėjo daug dažniau su manimi nesutikti. Diskutuodavom ir diskutuojam kartais iki šiol. Bet vieną kartą, kai galvojau, jog ji nori mane atvesti į teisingą kelią, kaip dažnos mamos nori, ji man pasakė: "Akvile, žinai, visai tau nepritariu šiuo klausimu, kaip ir daugeliu kitų, bet esu tokia laiminga, kad tu turi savo nuomonę ir sugebi ją argumentuotai ir protingai išsakyti. Labai džiaugiuosi, kad tu ją turi ir ją gini. Net jei dažnai manau, kad ji klaidinga."
Šiandien aš esu laiminga. Labai laiminga. Nes darau tai, ką noriu. Nes žinau, kad galiu būti tuo, kuo esu. Ir galvoti taip, kaip man patinka. Turiu savo nuomonę, tarkime, apie psichikos sveikatos situaciją Lietuvoje. Ir mėgstu grybus. Bet vis dar nemėgstu rukolos. Gyvenu ten, kur noriu gyventi. Beje, kai grįžau iš Sicilijos ir vis karts nuo karto nutikdavo, kad mamai sakydavau: "Mama, bet žinai, kai buvau Sicilijoj...." arba "O žinai, o Sicilijoj tuo tarpu....." Vieną dieną man bepasakojant istoriją ji atsisuko, pažiūrėjo į mane ir sako:
- Akvile, žinau, kad sulauksiu dienos, kai man pasakysi: "Grįžtu į Siciliją." Nes ten tu tikrai jautiesi laiminga.
Ir gįžau. Ir mama buvo laiminga, kai nusprendžiau grįžti. Nes žinojo, kad būsiu laiminga. Esmė tame, kad mano mama leidžia man būti žmogumi, kokiu noriu būti. Mano mama mano (aš tokią nuomonę susidariau), kad negali kontroliuoti asmenybės, nes asmenybė dėl to ir yra asmenybė, kad yra viena ir nepakartojama. Ir kiekviena asmenybė pati žino, kas jai geriau, o ne daro tai, ką jai primeta kiti.
Taigi. Šiandien aš esu laiminga. Mano gyvenimas tikrai labai nuostabus. Nes galiu būti tuo, kuo noriu būti. Ir žinoti, kad visada būsiu mylima ir palaikoma. Galiu turėti savo nuomonę, savo skonį, savo pažiūras ir savo gyvenimą. Galiu klysti, o vėliau iš savo klaidų pasimokyti. Nes manęs nebardavo, jei sudaužydavau puodelį. Man sakydavo: "Nesijaudink, tai tik daiktas. Tiesiog kitą kartą, kai imsi puodelį iš lentynos, prilaikyk jį abiem rankomis."
Ir žmogus, kuriam už tai ir už daugybę kitų dalykų turiu padėkoti yra mano mama. Ačiū mamai.
Ir nors visą šį laiką rašiau apie save ir savo mamą, bet noriu padėkoti ir Karolinai. Nes ji man atrodo tokia pati nuostabi mama mano mylimiausiam Ąžuolui. Tai mama, kuri nuo pat vaiko gimimo sakė: "Mane erzina, kai žmonės sako: "Tavo vaikas.... o jūs greitai augat... o jūs bla bla bla." Ne mes augam. Ąžuolas auga. Ir jis ne mano. Ir ne tėčio. Jis visų ir niekieno. Ąžuolas yra žmogus, kuris auga pats sau. Jis gyventojas, o ne nuosavybė. Ir taip, aš turiu jam padėti užaugti, bet jis GYVENTOJAS, nes jis gyvena savo gyvenimą." Ir aš mačiau, kaip Ąžuolas, neturėdamas nei vienerių metų, jau turėjo teisę spręsti tam tikrus dalykus, kuriuos jau buvo pajėgus spręsti. Tarkime, ko jis nemėgsta valgyti. Dar - su kuo žaisti, o su kuo ne. Jei mažasis Gyventojas mėgo žaisti su virtuvės rakandais, o ne su
žaislais, tai Karolina parduotuvėje pamačiusi silikoninį maišiklį jį ir pirkdavo, sakydama: "O žiūrėk, Ąžuolui žaisliukas." Šiandien šitas mano vaikas, dar neturėdamas dvejų metų sugeba išsivirti makaronų... na, gerai, ne visai jau autonomiškai, bet jei jam tai patinka, tai jo mama ir sukuria sąlygas mokytis ir bandyti tai daryti, o ne rėkia, kad vaikai iki dviejų metų turi gulėti apkamšyti, kad jų tik kokia laumė nenusineštų, o ne artintis prie viryklės. Ir kai Ąžuolas pradėjo pirmiau šliaužioti, o ne sėdėti, nes jam tai atrodė labiau reikalinga, tai mama nėjo pas gydytojus tikrinti ar jos vaikas nėra nenormalus. Ir kai kartą kalbėjomės aš jos klausiau:
- Karolina, bet kai tavęs klausia, kada tavo vaikas pradėjo vaikščioti, tu pasakai, kad jis iki šiol nevaikšto? Nes jis nevaikšto - jis BĖGIOJA.
Karolina atsakė paprastai:
- Taip ir sakau.
Kai aš nutariau išmokyti Ąžuolą italų kalbos arba pasakyti mano vardą (pastarąjį jis, beje, pasakė dar mokėdamas tik veblenti), kai nutariau išmokyti jį dalintis ir sakyti "Ačiū", kai buvau nutarusi jį išmokyti dar begalės naujų dalykų, Karolina man šypsojosi ir sakė: "Kaip faina, kad Ąžuolas tai mokės." Ji nesakė: "Akvile, nesikišk į mano vaiko gyvenimą. Jis MANO vaikas." Ji sakė: "Kaip faina, kad kiekvienas žmogus, kurį mažasis Gyventojas sutinka, jį ko nors išmoko. Taip jis išmoks daugiau, nei jį išmokytumėm tik mes su tėčiu."
Noriu padėkoti ne tik savo mamai, bet ir Karolinai, Ąžuolo mamai, kad auginate asmenybes. Kad leidžiate mokytis, atrasti, mylėti, mėgti, rinktis, spręsti, GYVENTI. Ir kad auginate laimingus vaikus.
Savo ir Ąžuolo vardu (nes jei Karolina nėra supermamytė, tai dar nereiškia, kad aš nesu supertetulytė, ir dėl to leidžiu sau kalbėti Ąžuolo vardu) siunčiu jums abiems bučkį. Penkiolika milijonų bučkių. Aštuoniasdešimt aštuonis trilijonus bučkių. Ir viso to dar negana. Nes mano galva, tokios mamos kaip jūs, esate nusipelniusios viso pasaulio bučinių.
Linkiu visoms mamoms ir visoms būsimoms mamoms, kad jų vaikai būtų tokie laimingi, kaip mes su Ąžuolu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą