Kodėl skęstančiųjų imigrantų gelbėjimas nėra pačių skęstančiųjų imigrantų reikalas?

Mūsų su kolege straipsnis dar vis kepasi (nusprendėme nebūti greito maisto užkandine ir iškepti ne pigų blynelį su abejotinos kokybės turiniu, o rimtai ir atsakingai pasižiūrėti į informaciją), bet tiesiog negaliu patylėti. Todėl nusprendžiau padaryti nedidelį straipsnio anonsą.

Perskaitėme ir atrinkome tipiškiausias nekentėjų idėjas apie migracijos suvaldymą Europoje. Su ekspertų ir pačių imigrantų atsakymais į juos galėsite susipažinti straipsnyje, kuris pasirodys jau artimiausiomis dienomis.

Protesto akcija Katanijoje

Tačiau visą šiandieną mąstau be sustojimo: nekentėjai vis kalba, kad ne mes, o pati Afrika ar Azija turėtų spręsti imigruojančiųjų problemas. Europa turėtų nusiplauti rankas, apsistatyti elektrinėmis tvoromis ir pasigaminti daugiau bombų, kad galėtų sprogdinti į Europą plaukiančius laivus. Nes tie niekšeliai okupuoja žemyną, užgrobia taip branginamas darbo vietas (???) ir netgi žudo vargšus europiečius.

Per šiuos du su puse mėnesio Italijoje klausiausi imigrantų istorijų. Visos jos prsidėjo nuo vieno ir, mano galva, labai svarbaus taško: "Bėgau nuo karo," sako jie. Vienas vaikinas manęs paklausė: "Ar tu gyvenai šalyje, kurioje vyksta karas?" Žmonės kasdieną gyvena girdėdami sprogstančias bombas ir tratančius kulkosvaidžius. Visą laiką su mintimi: ar šį kartą bomba kris ant mano namo? Ar šitie šūviai šį kartą atmėmė mano lauke žaidžiančio vaiko gyvybę? "Taip gyvendamas tu tiesiog žinai, kad greitai mirsi," sakė man klausimą uždavęs nigerietis.

Žmonės bėga iš savo gimtųjų šalių ne todėl, kad jiems tiesiog norisi adrenalino gyvenime. Jie palieka namus, šeimas, savo gimtąją kultūrą ir žinodami, jog rizikuoja gyvybėmis, lipa į perpildytas valteles ne todėl, kad nesupranta, kas vyksta. Toks sprendimas - yra vienintelė reali galimybė likti gyvam. Jie žino, kad Viduržemio jūra gali virsti jų kapu. Tačiau į lavonų kvapu alsuojančią jūrą jie išplaukia vedami minties: "jei liksiu čia - tikrai mirsiu, o jei plauksiu - galbūt Dievas man padės ir man atsiras galimybė išgyventi."

Gelbėtojų laivas Katanijos uoste - autorius Anastasiya Bychkova

O dabar atsakymas į klausimą, kodėl Europą turi užsikrauti šitą naštą sau ant pečių? Nepaisant to, kad visų pirma mes esame žmonės ir turėtume elgtis kaip tokie, yra ir kitas momentas. Imigracija iš Afrikos ir Azijos šalių yra europiečių ir amerikiečių veiksmų pasekmė. Ne afrikiečiai ir ne azijiečiai pradėjo grobstyti savo pačių naftą, brangakmenius, naudingąsias iškasenas. Ne jie įkūrė "baltųjų" kolonijas savo žemėse. Ne jie pradėjo karus.

Nieko keisto, kad žmonės, kurie kenčia mūsų sukeltus padarinius, bėga ten, kur jų sąskaita buvo sukurtas gerbūvis. Kiekvienas veiksmas atneša pasėkmes. Ir už kiekvieną veiksmą tik mes patys turime nešti atsakomybę. Štai, kodėl imigracijos problema yra Europos problema.

Vienas komentatorius davė patarimą Italijai: išrašinėti sąskaitas Afrikos valstybėms už imigrantų gelbėjimą ir nuskendusiųjų jūroje laidojimą. Siūlyčiau visiems doriems katalikams nekentėjams pradėti melstis, kad sąskaita už padarytą moralinę žalą visoms šalims, iš kurių šiuo metu plūsta imigrantai, nebūtų išrašyta Europai.

Amen.

Atsakymai į kitus nekentėjams opius klausimus lietuviškai jau greitai naujienų portale 15min.lt.

(LT, EN, IT) Story of Jamal: looking for a peace in a small boat and under a truck

Šiame Bloge galite perskaityti istoriją lietuvių, anglų ir italų (vertimas: Oriana Sipala) kalbomis.

In this Blog you can find story written in Lithuanian, English an Italian (translation: Oriana Sipala).

In questo Blog potete trovare storie scritte in lituano, ingelese e italiano (traduzione: Oriana Sipala).

LIETUVIŠKAI

Aš tiesiog ėjau gatve ir keli vyrukai pradėjo mane kalbinti: „Ei, afgane, kam tau raudonas švarkas?“ Aš jiems atsakiau: „Ar tau kelia problemų mano švarkas? Jei nori, gali nueiti ir pats tokį nusipirkti.“ Jie man atsakė: „Tu neturi teisės vilkėti madingus drabužius.“  Jei tu vilki purvinus drabužius jie sako: „Sušiktas afganas, jis atrodo baisiai“. Bet jei apsirengi madingai jie sako: „O, afganas pavirto į žmogų“. Buvo labai sunku sustabdyti tokias gatvės patyčias, su kuriomis susidurdavau kasdien. Ir kasdien aš norėjau tiesiog ištrūkti iš Irano.

Sprendimas išvykti

Štai nuo ko visą savo paauglystę svajojo pabėgti Jamal (34). Jis gimė Afganistane, kai jam buvo ketveri – jo šeima persikėlė gyventi į Iraną. Sulaukęs dvidešimt vienerių jis nusprendė pradėti naują gyvenimą Europoje. Jo svajonių šalis ir galutinis tikslas buvo Anglija. Po keletos metų jis galiausiai gavo leidimą gyventi šalyje, bet jį suteikė ne Anglija. Šiuo metu jis gyvena Italijoje, Sicilijoje.

Pabėgti iš Irano į Graikiją jis bandė triskart. Ir tik paskutinis kartas buvo sėkmingas. Tai buvo be galo pavojingas kelias per jūrą grumiantis su gamtos jėgomis. Ir tai buvo tik pirmasis pavojus, su kuriuo jis susidūrė per penkerius metus ieškodamas geresnio gyvenimo.

Visą Jamal istoriją galite skaityti čia. 

Turkija – Graikija mažoje valtelėje

Sėkmingas kelias į Graikiją prasidėjo Turkijos pakrantėje. Jamal tuo metu buvo 23-eji. Jis drauge su dar keturiais jaunais vyrais gavo mažą valtelę. „Valtelė buvo išties maža. Mes sudėjome savo drabužius į ją, kad jie būtų sausi, kai pasieksime Graikiją ir viena koja stovėdami valtyje, o kitą įmerkę į vandenį pradėjome irkluoti.“ Gruodžio pabaigoje jie irklavo be drabužių. Buvo stingdančiai šalta, o jie turėjo susispausti mažoje valtelėje ir plaukti įmerkę vieną koją į jūrą. Nei vienas iš jų netgi tiksliai nežinojo, kaip tą valtelę irkluoti.

Kelionės metu vienas vaikinas tiesiog įšoko į vandenį. Jie jį ištraukė, paguldė valtyje ir jis visą kelią taip gulėjo šaldamas ir verkdamas. Kitas vaikinas taip pat verkė ir balsu meldėsi. Trečias nedarė nieko, tik žvalgėsi po jūrą. „Jis man pasakė, kad kalnas, į kurį žiūri – nejuda. Aš atsakiau, kad kalnas ir neturi niekur judėti, mes turim tai daryti.“ Pats Jamal stengėsi tikėti, kad Dievas padės jiems pasiekti krantą todėl visus tildė ir prašė ne kelti paniką, o tiesiog irkluoti.

Slapstymasis nuo Graikijos policijos

Dievas buvo gailestingas ir vaikinai sėkmingai pasiekė Graikijos krantą. Prieš policijai juos sugaunant ir išsivežant į komisariatą Jamal pavyko išsaugoti savo sausus drabužius. Komisariate jis šildėsi gerdamas arbatą ir kurpė pabėgimo planą: „Paklausiau policininko ar galiu nueiti persirengti. Policininkas leido man tai padaryti, tad aš nuėjau į tualetą. Kai  iš ten išėjau suvokiau, kad dabar puiki proga sprukti, nes kaip tik keitėsi pamaina.“

Jamal pabėgo į miestą. Jis stengėsi padaryti viską, kad pakeistų savo išvaizdą: nusipirko švarką, graikišką laikraštį, kad atrodytų kaip vietinis, sausainių ir skardinę Pepsi. Beieškant, kur nusipirkti akinius nuo saulės, pro šalį pravažiavo iš jūros jį ištraukęs pareigūnas. Jis atpažino Jamal ir policininkai gražino jį į komisariatą, sumušė ir nusiuntė į kamerą, kur jau sėdėjo jo draugai. Jie paėmė Jamal piršto antspaudus, o tai reiškė, jog Graikija prisiėmė visą atsakomybę už Jamal ir jis neturi galimybės išvykti į kitą šalį.

Prancūzija – Anglija po sunkvežimiu

Nepaisant to, jis vis dar svajojo patekti į Angliją, kur tuo metu gyveno jo sesuo. Po ilgų klajonių jis galiausiai pasiekė Prancūziją. Jis žinojo, kad buvimas šioje šalyje yra vienintelis šansas pasiekti savo tikslą. Tačiau surasti patikimą kontrabandininką Prancūzijoje, galintį padėti persikelti į Angliją, nebuvo tokia jau lengva užduotis. Jis su draugu nusprendė keliauti pasikliaunant savo pačių jėgomis.

Jie susirado keltą, kuris gabeno sunkvežimius į Angliją ir palindo po vienu jų. Jamal draugas įsitaisė atsarginėje padangoje, o jis pats laikėsi apsikabinęs vamzdį prie ratų. Kai keltas atvyko jie tikėjosi, jog palikęs keltą sunkvežimis stabtels ir abu galės pabėgti. Bet sunkvežimis tiesiog pradėjo važiuoti, kol pasiekė greitkelį. Buvo žiema. Jie vis dar lindėjo po sunkvežimiu ir visas sniegas ir vanduo nuo greitkelio dangos tiško jam ant veido ir viso kūno. Sunkvežimis važiavo be galo greitai. Šaltis ir drėgmė buvo tokie siaubingi, kad Jamal ėmė nebejausti pusės kūno. Tik po keletos valandų kelio sunkvežimis galiausiai sustojo ir jie pagaliau galėjo pabėgti.

Laisvės laukimas

Po trumpo Anglijoje praleisto laiko Jamal buvo grąžintas į Graikiją. Jis susidūrė su daugybe kraują stingdančių situacijų bėgdamas nuo policijos, keliaudamas iš vietos į vietą kol galiausiai apsistojo Italijoje. Šiuo metu jis turi leidimą gyventi šioje šalyje, tačiau jis vis dar laukia Italijos pilietybės.

Pasak įstatymų, Jamal pilietybę gauti gali tik gyvendamas Italijoje dešimt metų, o trejus paskutiniuosius turėdamas pastovų darbą.  Tokiu atveju jis galėtų gyventi Italijoje, keliauti po Europą ir dirbti bet kurioje šalyje kaip bet kuris kitas europietis. Deja, šio metu Italijos darbo rinka paveikta ekonominės krizės ir rasti pastovų darbą yra ganėtinai sudėtinga.

ENGLISH

I was walking on the street without any reason and some guys shouted at me: “Hey, afgan, why do you have red jacket?” I asked them: “What's the problem with this jacket? If you want you can go there and buy one.” They said: “No, you don’t have the right to wear nice clothes.” And it's also a  problem if you wear dirty clothes. They say: “Oh, shity afgan, he doesn’t look good”. And if you wear nice clothes they say: “Oh, afgan became a human now”. So it was difficult to stop those young guys on the street every day. And every day I just wanted to escape from Iran.

Decision to escape

That’s what Jamal (34) was dreaming to escape from during all his adolescence. He was born in Afganistan, when he was four – his family moved to Iran. When Jamal was 21, he decided to start a new life in Europe. His dreamland and destination was United Kingdom. After few years he finally got the residence permit, but not from UK. Now he is living in Sicily, Italy.

It took him three tries to escape from Iran to Greece. It was a really dangerous way to travel and it was just a first dangerous situation he faced during seven year old road to a better future.

From Turkey to Greece in a small boat

Successful trip to Greece started on the shore of Turkey. Jamal was 23. He and four other young men took a small boat. “The boat was really small. We put all our dry clothes inside it,  and with one leg in the boat and another in the water we started to row.” They were rowing without clothes in the end of the December. It was cold and they had to be in a small boat with one leg in the sea.  They even didn't know how to row.

During the ten hours long trip in the sea one guy just fell in the water. They lifted him out, he was lying in the boat freezing. Another one was crying and praying loudly. Third was just looking at the sea and doing nothing. “He told me, that the mountain he looks at is not moving. I said that no mountain should move, we are the ones who have to move.” He himself tried to believe that God will help them reach the land so he just was asking others not to create panic and row.

Hiding from police in Greece

God was generous and luckily they reach the shore of Greece. Jamal succeed to save his clothes before the police caught them and brought them in the police office. He was warming himself up by drinking tea and creating the plan to escape: “I asked the policemen if I can change my clothes? He said that I can, I went to the toilet, changed my clothes and when I came out there was a good moment to escape because the policemen were changing shifts.”

Jamal ran away to the city. He was doing everything to change his look. He bought a jacket, local newspaper to show that he is Greek, cookies and can of Pepsi. Before he found where to buy sun glasses the same policeman who took him out from the sea was going past and noticed him. Policemen took him to office again, beat him up and put in the camera with all his friends. They took his fingerprints. It means, that Greece took all responsibility for him and he couldn’t go to another country.

From France to UK under a truck

Anyways, he still had a dream to go to England where his sister was living at that moment. After a long jurney he finaly reached France. He knew that being in this country is the only chance to reach his destination. But the task to find smuggler who can help wasn‘t so easy. After unsuccessful tries to get in the ship both of them decided to go to England by themselves.

They found a ferry which was bringing trucks to England. They took a place under the truck. His friend has installed himself in to the spare tire and Jamal was holding himself by hugging the pipe near the wheals. When ship arrived they thought that truck will stop and they could run away. But truck just started to go. It was winter time. They were under the truck and all dirty snow from the highway was splattered to his face and body. Truck was going really fast. Jamal couldn‘t feel some parts of his body. And only after a few hours truck has stopped and they had a chance to run away.

All Jamal story you can find here. 

Waiting for freedom

After small time in England he was returned to Greece. Jamal faced a lot of gory situation by running from police, going from one place to another while he finally stayed in Italy. Now he has a residence permit to stay here but he is still waiting for a permit to leave a country.

Against the law Jamal could live and work in Europe as everyone else does if he has a citizenship of Italy. For that he must live in Italy not less than 10 years and have a regular job for last 3 years of that period. Unluckily at the moment it is quite hard to find a regular job in Italy because of the after effects of economical crisis the job market is full of unemployed people. 

ITALIANO

Camminavo per strada senza una precisa ragione, quando alcuni ragazzi si rivolsero a me dicendomi: “Ehi, afghano, perché hai una giacca rossa?”. “Che problemi ci sono con la mia giacca rossa? – risposi – Se vi piace compratene una anche voi”. “Non hai il diritto di indossare bei vestiti”, fu il loro modo di controbattere. Me se indossavo vestiti sporchi, allora loro affermavano che ero solo un afghano di merda. E se indossavo una bella giacca, dicevano: “Oh, adesso l’afghano è diventato una persona”. È stato così difficile per me sopportare queste angherie ogni giorno, e ogni giorno volevo solo scappare dall’Iran.

Decisione di fuggire

Per questa ragione Jamal sognava di scappare durante la sua adolescenza. Nato in Afghanistan, a 4 anni si spostò con la sua famiglia in Iran per via della guerra. A 21 anni decise di iniziare una nuova vita in Europa. La terra dei suoi sogni era l’Inghilterra. Alcuni anni dopo Jamal riuscì a ottenere il permesso di soggiorno, ma non laddove voleva stare. Adesso Jamal vive in Sicilia.

Tre volte tentò di fuggire dall’Iran verso la Grecia, e solo alla terza volta riuscì nel suo intento, correndo molti rischi. Da allora è iniziato un lungo cammino durato sette anni, pieno di insidie e pericoli, affrontato giorno per giorno nella speranza di avere una vita migliore.

Turchia-Grecia in un barcone

Il viaggio verso la Grecia iniziò dalle coste della Turchia. Jamal aveva solo 23 anni quando si imbarcò insieme ad altri quattro ragazzi. “La barca era veramente molto piccola – racconta Jamal – una volta saliti a bordo abbiamo sistemato i nostri vestiti al suo interno, così da poterli indossare completamente asciutti, e con una gamba dentro e una fuori abbiamo iniziato a remare”. Era dicembre. Remavano nonostante il freddo, con una gamba in acque gelate, come non avevano mai fatto prima di allora.

Le dieci ore di viaggio non furono affatto facili. Un ragazzo cadde in acqua e fu aiutato dagli altri a risalire in barca. Era congelato. Un altro piangeva e pregava forte. Un altro ancora guardava al mare, immobile, senza fa nulla. “Mi disse che la montagna davanti ai suoi occhi non si muoveva e io gli risposi che eravamo noi a doverci muovere”. Anche Jamal, nel frattempo, si sforzava di credere che Dio li avrebbe portati verso la terraferma e chiedeva agli altri di non creare panico e di remare.

Grecia – Nascondersi dalla polizia 

Dio fu generoso e fortunatamente Jamal e gli altri arrivarono in Grecia. Jamal riuscì a recuperare i suoi vestiti prima che la polizia lo fermasse e lo portasse in questura. Qui, mentre si riscaldava bevendo un tè, pensava a un piano per fuggire. “Chiesi a un poliziotto se potevo cambiarmi e lui mi rispose di sì. Perciò andai in bagno e mi cambiai i vestiti, e quando uscii colsi l’occasione di scappare, perché nel frattempo il poliziotto si era spostato”.

Jamal si allontanò. Fece di tutto per cambiare il suo aspetto. Comprò una giacca, un giornale locale per sembrare greco, cokies e una lattina di Pepsi. Ma prima di trovare un posto in cui poter comprare degli occhiali da sole, lo stesso poliziotto dal quale era fuggito lo notò. Lo prese, lo riportò in questura, lo picchiò e gli scattò una fotografia assieme a tutti gli altri. Furono prese anche le sue impronte digitali e ciò comportò, per Jamal, l’impossibilità di lasciare la Grecia, che lo aveva preso in carico, per recarsi in un altro Paese.

Francia – Inghilterra sotto un camion

Tuttavia, Jamal non abbandonò il sogno di andare in Inghilterra, dove viveva sua sorella. Dopo un lungo viaggio riuscì finalmente a raggiungere la Francia, che per lui rappresentava solo una terra di passaggio per raggiungere la sua destinazione. Trovare qualcuno che potesse aiutarlo, però, non fu per niente facile. Dopo aver fallito alcuni tentativi di imbarcarsi, Jamal e un suo amico decisero di provare un’altra strada.

Trovarono un traghetto, attraversato dai camion diretti in Inghilterra. Si piazzarono proprio sotto uno dei camion. Il suo amico stava al posto della ruota di scorta, mentre Jamal si aggrappò al condotto vicino le ruote. Quando la nave arrivò a destinazione, pensarono che il camion si sarebbe fermato e che loro avrebbero potuto fuggire via. Il camion, però, non si fermò. Era inverno e la neve sporca delle strade non faceva che schizzare contro i loro visi. Il camion andava così veloce che Jamal non riusciva più a sentire il suo corpo. Dopo parecchie ore, finalmente il camion si fermò e loro riuscirono a correre via.

All Jamal story you can find here. 

Sognando la libertà

Dopo aver trascorso qualche tempo in Inghilterra, Jamal tornò in Grecia, affrontando situazioni difficili, scappando dalla polizia, spostandosi da un posto all’altro, finché non giunse finalmente in Italia. Qui Jamal ha il permesso di soggiorno, ma non può lasciare il Paese.

Jamal potrebbe vivere e lavorare in Europa se solo avesse la cittadinanza italiana. Ma per avere questa possibilità, deve vivere in Italia non meno di dieci anni e deve avere un lavoro regolare per almeno tre anni. Purtroppo, però, non è facile in questo momento trovare un lavoro regolare in Italia: la crisi ha causato una crescita della disoccupazione senza precedenti. 

(LT, EN, IT) Story of Jamal: “Mummy, I’m afraid of bombs. Can we live in the safer place?”

Šiame Bloge galite perskaityti istoriją lietuvių, anglų ir italų (vertimas: Oriana Sipala) kalbomis.

In this Blog you can find story written in Lithuanian, English an Italian (translation: Oriana Sipala).

In questo Blog potete trovare storie scritte in lituano, ingelese e italiano (traduzione: Oriana Sipala).

LIETUVIŠKAI

„Mamyte, aš bijau sprogstančių bombų garsų. Gal mes galėtumėm gyventi ten, kur saugiau?“ Tokį klausimą ketverių metų Jamal uždavė savo mamai. Šeima nusprendė palikti Afganistaną ir persikelti į Iraną. Tai buvo 1985 m. Šiandien Jamal gyvena Sicilijoje, Italijoje. Kelias valandas trukusio interviu pabaigoje aš jo paklausiau: „Ar tu pagaliau laimingas?“ Jis atsakė: „Stangiuosi tokiu būti.“ Tačiau kelias nuo vaikiškos baimės iki pastangų galiausiai atrasti laimę nebuvo toks paprastas. Kol kalbėjomės Jamal keletą kartų prisipažino, jog gyvenime buvo akimirkų, kai meldė Dievo, jog nebūtų patyręs dalykų, kuriuos teko išgyventi.

Pabėgimas nuo karo

Kai Jamal šeima nusprendė persikelti į Iraną, jam buvo vos ketveri. Viskas apie ką jis svajojo – pabėgti nuo sprogstančių bombų keliamų garsų. Septynis vaikus auginančios šeimos tėvai nusprendė, jog visi bus saugesni ir lengviau įsikurs šalyje su panašia kultūra ir kalba.

Kai jie galiausiai pasiekė Iraną, paaiškėjo, kad net šioje šalyje pradėti gyvenimą nuo nulio nebuvo taip jau lengva. Darbą turėjo tik vyresnieji Jamal broliai, jie vieninteliai išlaikė šeimą. Tai buvo sunkus fizinis darbas, todėl visa šeima kasdien eidavo padėti broliams kilnoti sunkius akmenis: taip pat ir jis, jauniausias sūnus, jo seserys ir tėtis.

Žiaurumas ir smurtas prieš paauglį

Kai Jamal pasakoja apie savo paauglystę, jis prisipažįsta: „Aš neturėjau batų ir kelnių, kurias galėčiau dėvėti eidamas į mokyklą. Kiti vaikai juokdavosi iš manęs dėl to, kad vilkėjau prastus drabužius. Tačiau kartą nusipirkau madingą raudoną švarką. Pamaniau, kad gal dabar patyčios liausis. Tačiau vaikai ėmė šaipytis iš manęs dėl to, kad esu afganas vilkintis madingą švarką.“ Iš tiesų tai vaikai tyčiojosi iš jo ne tiek todėl, kad jis rengdavosi prastesniais drabužiais, bet daugiau dėl to, kad jis buvo kilęs iš Afganistano.

Tačiau vaikai mokykloje nebuvo blogiausia, kas vyko aplink jį. Visa žiniasklaida buvo pilna neapykantos iš Afganistano atvykusiems žmonėms: didžiulės laikraščių antraštės rėkte rėkė: „Afganistanietis nužudė Irano pilietį“. Visa visuomenė buvo išbalansuota ir tiesiog pradėjo nekęsti afganistaniečių. Mokytojai, net jie mokykloje elgėsi žiauriai. Jamal jiems buvo ne Jamal, o tiesiog afganas.

Paauglys jautėsi klaikiai, nes niekur negalėjo jaustis saugus: nei gatvėje, nei mokykloje, nei bet kur kitur. Galėjai būti sumuštas vien todėl, kad esi afganistanietis. Mokykla jam tapo kalėjimu. Jo pažymiai su lig kiekviena diena vis prastėjo ir prastėjo. Jei savo pirmojoje mokykloje jis buvo pirmūnas, tai laikui bėgant jis nebegalėjo suprasti kur ir kodėl kasryt eina. „Aš tiesiog meldžiau Dievo:  aš nebenoriu eiti į mokyklą, aš nebenoriu ilgiau likti Irane. Aš noriu grįžti į Afganistaną, nes nepaisant to, kad ten šiuo metu karas, aš bent jau galiu būti laisvas kaip afganistanietis.“

Ramybės ir taikos paieškos

Jamal tėtis neleido jam mesti mokyklos. Ir tik būdamas aštuoniolikos jis iš tiesų suvokė, kas vyksta jo gimtinėje ir kas tai yra karas. Baigęs mokyklą Jamal nusprendė palikti Iraną ir išvykti į Europą. Jis norėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą ir susikurti ten ateitį. Vaikino tėtis nebuvo patenkintas tokiu jo sprendimu, nes žinojo, jog norėdamas pasiekti Europą jo sūnus turės įveikti be galo pavojingą kelią.

Tačiau po mamos mirties Jamal vistik nusprendė vyktį į Europą ir padaryti ką nors gero sau. Jam buvo dvidešimt vieneri, kai jis pirmą kartą sumokėjo kontrabandininkui, galinčiam jam padėti pasiekti Graikijos krantus. Tai buvo 2001 – ieji.  Šis kartas nebuvo sėkmingas ir jį grąžino atgal į Iraną. Praėjus dvejiems metams jis pamėgino dar kartą. Vaikinas ištvėrė pavojingą kelionę, bet šį kartą jam pavyko ir jis pasiekė Graikiją.

Dar penkerius metus jis keliavo iš vienos Europos šalies į kitą susidurdamas su neįtikėtinai pavojingomis situacijomis, bėgdamas nuo policijos, slapstydamasis ir bandydamas kurti ateitį, apie kurią svajojo. Ir tik 2008 m. leidimą gyventi galiausiai jam suteikė Italija.

Daugiau apie Jamalo patirtus išgyvenimus ieškant laimės Europoje skaitykite čia. 

Pozityvus žvigsnis į ateitį

Šiuo metu Jamal gyvena Sicilijos mieste Katanijoje. Jis – 34 metų amžiaus žavingas jaunas vyras. Jis pats sako, kad šiame gyvenimo etape jis tiesiog stengiasi būti laimingas ir kurti tokį gyvenimą, kokio pats nori. Šiuo metu jis kuria nuosavą laimingo gyvenimo receptą.

Mūsų pokalbis apie pasaulėžiūrą užtruko dar keletą valandų. Bet kuriuo atveju, kol kas jo gyvenimas dar nėra visiškai toks, kokio jis norėtų. Aplinkui save jis mato daugybę diskriminacijos: tarkime, kartais baruose ir naktiniuose klubuose jis su draugais negali būti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip kiti, čia pat kuriamos naujos taisyklės ir meluojama jiems tiesiai į akis. Kartais žmonės, kurie jo net nepažįsta, išvadina jį vagimi. Ir vis tik, visus šiuos dalykus jis pasakoja pozityviai ir su šypsena veide.

ENGLISH

 “Mummy, I’m afraid of bombs. Can we live in the safer place?” four years old Jamal asked his mother. Family decided to move from Afganistan to Iran expecting to find peace. It was 1985. Today Jamal is living in Sicily, Italy. At the end of this two  hour interview I asked: “Are you happy now?” His answer was “I’m trying to be”. But the road from being a child full of  fears to an ambitious and happy man is never simple. During the conversation Jamal said, that there were moments in his life, when he was praying for God to not have the experiences he had.

Escaping the war

When Jamal's family decided to move to Iran he was just a four years old boy. His only  wish was to escape from the sound of bombs.  His parents thought that this will be a safer place to live in. Furthermore they expected to find a place for family with seven children in country with similar culture and language.

When they reached Iran they found out, that living in foreign country is quite complicated. It was not so easy to start living there from zero. His elder brothers used to work difficult and physical jobs. The whole family was going there every day to help them carry up heavy stones - so did he, the youngest one in family.

Violence against teenager

When Jamal starts to talk about his teenager life, he confesses: “I didn’t have shoes or pants to go to school. Others were bullying me for that.  And once I bought a fashionable red jacket. I thought bullies will stop. But then they started to bully me, because I’m afgan who wears a fashionable jacket.” Kids were making jokes about him not only because he didn't dress like others, but because he was from Afganistan in general.

Classmates were not worst thing thogh. All of the media was full of hate speech about Afgans. Newspapers were writing bad things about his nation at that moment. There were big headlines such as “Afgan killed Iranian”. Society became crazy and angry with Afgans. When Jamal was at school even teachers were acting cruel. He was not Jamal for them. He was just afgan.

Young teenager boy was feeling horrible because he didn't feel safe in the streets,  at school or anywhere else for that matter. You could be beaten in the street just because you are Afgan. The school became like a jail for him. His grades started going down and down. In his first school he was student number one but later he couldn't even recognize where and why was he. “I was just praying for God: I don’t want to stay in school, I don’t want to stay in Iran. I want to go to Afganistan, even if there is war, but there I can be free as Afgan.”

Search of peace

Jamal's father didn’t let him quit the school. And just when he was 18 years old, he understood, what is actually happening in his motherland and what does the war mean. After finishing school he decided to go out from Iran to Europe. His wish was to get higher education and build a future. Jamal's father wasn’t happy about his decision to go to Europe because he knew – his son will have to go there in a very dangerous way.

After his mother died Jamal decided to try and do something for himself and to go to Europe anyway. He was 21 years old, it was 2001 when he paid for the smuggler to help him reach Greece. This time was unsuccessful and he had returned to Iran. After two more years he tried again. It was a dangerous way, but he finally reached Greece.

For five more years he was going from one European country to another while facing extremely dangerous situations, hiding and running from police and trying to start the life he was dreaming about. And just in 2008 he finally got a residence permit in Italy.

More about Jamals way to Europe you can find here. 

Positive look at future

Now Jamal is living in Catania, city of Sicily. He is 34 years old handsome young man. He says that at the moment he is just trying to be happy and create his life in the way he wants. He is creating the recipe of his own life.

Our conversation about the world outlook took a few more hours. But his life is not yet exactly how he wants it would be. He sees a lot of discrimination around him: sometimes he gets refused entry in the bars or night clubs as they invent new policies just so they would be able to deny him. Sometimes he hears people calling him a thief, even though they don't even know him. And still he tells all those things with positive and smile in his face. 

ITALIANO

“Mamma, ho paura delle bombe. Possiamo vivere al sicuro?” Jamal aveva solo 4 anni quando rivolse a sua madre questa domanda. Fu così che la sua famiglia decise di lasciare l’Afghanistan per l’Iran, sperando di trovare un po’ di pace. Era il 1985. Oggi Jamal vive in Sicilia. “Sei felice adesso?”, gli ho chiesto alla fine della nostra conversazione. E lui: “Cerco di esserlo”. Ma il percorso iniziato con quella lontana paura infantile e proseguito con la ricerca della felicità non è stato affatto semplice. Ci sono stati momenti in cui Jamal ha pregato Dio di risparmiarlo da certe esperienze vissute.

Fuga dalla guerra

Jamal aveva solo quattro anni quando la sua famiglia decise di fuggire in Iran. Il suo unico desiderio era quello di scappare dal rumore delle bombe. I suoi genitori pensavano di raggiungere un posto sicuro, linguisticamente e culturalmente vicino, dove poter crescere i loro sette bambini.

Ma ben presto scoprirono che vivere in un Paese straniero e ricominciare da zero erapiuttosto complicato. Solo i fratelli maggiori erano abituati a lavorare duro, e tutta la famiglia, ogni giorno, si sforzava di aiutarli nel trasporto di materiale pesante, compreso il padre, le sorelle e lo stesso Jamal, il più giovane di tutti.

Violenza subita da adolescente

Quando Jamal ha iniziato a parlare della sua vita di adolescente, ha confessato: “Non avevo scarpe né vestiti per andare a scuola e gli altri, per questo, mi prendevano in giro. Una volta comprai una bella giacca rossa, pensando che avrebbero smesso di deridermi. Invece hanno continuato a prendersi gioco di me perché ero solo un afghano che indossava una giacca alla moda”. Lo umiliavano non tanto perché non vestiva come gli altri, ma piuttosto perché era afghano.

I media, poi, parlavano male degli Afghani, diffondevano messaggi pieni di odio e discriminazione. Titoli come “Gli afghani uccidono gli iraniani” erano all’ordine del giorno. Si sviluppò così un senso di rabbia e di odio nei confronti del popolo afghano. A scuola gli insegnanti erano crudeli. Per loro Jamal non era Jamal, era soltanto un afghano.

Per strada non si sentiva al sicuro, né a scuola né in nessun altro luogo. Correva il rischio di essere picchiato per il semplice fatto che fosse afghano. Per lui la scuola divenne come una specie di prigione. Il risultato dei suoi studi cominciò a peggiorare: lui, che era sempre stato il primo della classe, non riusciva più a capire perché si trovasse lì: “Pregavo Dio perché non volevo stare a scuola e non volevo stare in Iran. Volevo solo tornare in Afghanistan perché lì, nonostante la guerra, potevo sentirmi davvero libero”. 

Ricerca della pace

Il padre di Jamal non gli lasciò abbandonare la scuola. Solo quando raggiunse l’età di 18 anni egli capì cosa esattamente stava succedendo nella sua terra e cosa significava una guerra. Finiti gli studi, Jamal decise di lasciare l’Iran per andare in Europa. Il suo desiderio era quello di studiare e di costruirsi un futuro migliore. Il padre, però, non approvò la sua decisione, perché raggiungere l’Europa era troppo pericoloso.

Dopo la morte di sua madre, Jamal decise comunque di partire. Aveva soltanto 21 anni, ed era il 2001, quando decise di pagare un contrabbandiere che lo aiutasse a raggiungere la Grecia. Il tentativo, però, non riuscì e lui fu costretto a tornare in Iran. Due anni dopo ci riprovò, correndo molti rischi, ma alla fine riuscì ad approdare in terra greca.

Nei cinque anni successivi vagò per diversi Paesi europei, affrontando situazioni estremamente pericolose, fuggendo la polizia e lottando per avere la vita che sognava. Solo nel 2008 ottiene il permesso di soggiorno in Italia.

More about Jamals way to Europe you can find here.

Uno sguardo positivo verso il futuro

Adesso Jamal ha 34 anni e vive a Catania. Cerca ogni giorno di essere felice e di fare ciò che desidera nella sua vita. Tuttavia Jamal non ha ancora la vita che vorrebbe. Attorno a lui c’è tanta discriminazione: tante volte non gli è permesso di stare in un pub con gli amici, così come fanno tutti gli altri. Per loro si inventano spesso regole diverse, scuse e menzogne spudorate. La gente non lo conosce nemmeno, eppure spesso lo accusa di essere un ladro. E nonostante tutto, Jamal continua a sorridere e a guardare al mondo con sguardo ottimista.