2015 m. balandžio 16 d., ketvirtadienis

(LT, EN, IT) Story of Jamal: “Mummy, I’m afraid of bombs. Can we live in the safer place?”

Šiame Bloge galite perskaityti istoriją lietuvių, anglų ir italų (vertimas: Oriana Sipala) kalbomis.
In this Blog you can find story written in Lithuanian, English an Italian (translation: Oriana Sipala).
In questo Blog potete trovare storie scritte in lituano, ingelese e italiano (traduzione: Oriana Sipala).



LIETUVIŠKAI


„Mamyte, aš bijau sprogstančių bombų garsų. Gal mes galėtumėm gyventi ten, kur saugiau?“ Tokį klausimą ketverių metų Jamal uždavė savo mamai. Šeima nusprendė palikti Afganistaną ir persikelti į Iraną. Tai buvo 1985 m. Šiandien Jamal gyvena Sicilijoje, Italijoje. Kelias valandas trukusio interviu pabaigoje aš jo paklausiau: „Ar tu pagaliau laimingas?“ Jis atsakė: „Stangiuosi tokiu būti.“ Tačiau kelias nuo vaikiškos baimės iki pastangų galiausiai atrasti laimę nebuvo toks paprastas. Kol kalbėjomės Jamal keletą kartų prisipažino, jog gyvenime buvo akimirkų, kai meldė Dievo, jog nebūtų patyręs dalykų, kuriuos teko išgyventi.

Pabėgimas nuo karo
Kai Jamal šeima nusprendė persikelti į Iraną, jam buvo vos ketveri. Viskas apie ką jis svajojo – pabėgti nuo sprogstančių bombų keliamų garsų. Septynis vaikus auginančios šeimos tėvai nusprendė, jog visi bus saugesni ir lengviau įsikurs šalyje su panašia kultūra ir kalba.

Kai jie galiausiai pasiekė Iraną, paaiškėjo, kad net šioje šalyje pradėti gyvenimą nuo nulio nebuvo taip jau lengva. Darbą turėjo tik vyresnieji Jamal broliai, jie vieninteliai išlaikė šeimą. Tai buvo sunkus fizinis darbas, todėl visa šeima kasdien eidavo padėti broliams kilnoti sunkius akmenis: taip pat ir jis, jauniausias sūnus, jo seserys ir tėtis.

Žiaurumas ir smurtas prieš paauglį
Kai Jamal pasakoja apie savo paauglystę, jis prisipažįsta: „Aš neturėjau batų ir kelnių, kurias galėčiau dėvėti eidamas į mokyklą. Kiti vaikai juokdavosi iš manęs dėl to, kad vilkėjau prastus drabužius. Tačiau kartą nusipirkau madingą raudoną švarką. Pamaniau, kad gal dabar patyčios liausis. Tačiau vaikai ėmė šaipytis iš manęs dėl to, kad esu afganas vilkintis madingą švarką.“ Iš tiesų tai vaikai tyčiojosi iš jo ne tiek todėl, kad jis rengdavosi prastesniais drabužiais, bet daugiau dėl to, kad jis buvo kilęs iš Afganistano.

Tačiau vaikai mokykloje nebuvo blogiausia, kas vyko aplink jį. Visa žiniasklaida buvo pilna neapykantos iš Afganistano atvykusiems žmonėms: didžiulės laikraščių antraštės rėkte rėkė: „Afganistanietis nužudė Irano pilietį“. Visa visuomenė buvo išbalansuota ir tiesiog pradėjo nekęsti afganistaniečių. Mokytojai, net jie mokykloje elgėsi žiauriai. Jamal jiems buvo ne Jamal, o tiesiog afganas.

Paauglys jautėsi klaikiai, nes niekur negalėjo jaustis saugus: nei gatvėje, nei mokykloje, nei bet kur kitur. Galėjai būti sumuštas vien todėl, kad esi afganistanietis. Mokykla jam tapo kalėjimu. Jo pažymiai su lig kiekviena diena vis prastėjo ir prastėjo. Jei savo pirmojoje mokykloje jis buvo pirmūnas, tai laikui bėgant jis nebegalėjo suprasti kur ir kodėl kasryt eina. „Aš tiesiog meldžiau Dievo:  aš nebenoriu eiti į mokyklą, aš nebenoriu ilgiau likti Irane. Aš noriu grįžti į Afganistaną, nes nepaisant to, kad ten šiuo metu karas, aš bent jau galiu būti laisvas kaip afganistanietis.“

Ramybės ir taikos paieškos
Jamal tėtis neleido jam mesti mokyklos. Ir tik būdamas aštuoniolikos jis iš tiesų suvokė, kas vyksta jo gimtinėje ir kas tai yra karas. Baigęs mokyklą Jamal nusprendė palikti Iraną ir išvykti į Europą. Jis norėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą ir susikurti ten ateitį. Vaikino tėtis nebuvo patenkintas tokiu jo sprendimu, nes žinojo, jog norėdamas pasiekti Europą jo sūnus turės įveikti be galo pavojingą kelią.

Tačiau po mamos mirties Jamal vistik nusprendė vyktį į Europą ir padaryti ką nors gero sau. Jam buvo dvidešimt vieneri, kai jis pirmą kartą sumokėjo kontrabandininkui, galinčiam jam padėti pasiekti Graikijos krantus. Tai buvo 2001 – ieji.  Šis kartas nebuvo sėkmingas ir jį grąžino atgal į Iraną. Praėjus dvejiems metams jis pamėgino dar kartą. Vaikinas ištvėrė pavojingą kelionę, bet šį kartą jam pavyko ir jis pasiekė Graikiją.

Dar penkerius metus jis keliavo iš vienos Europos šalies į kitą susidurdamas su neįtikėtinai pavojingomis situacijomis, bėgdamas nuo policijos, slapstydamasis ir bandydamas kurti ateitį, apie kurią svajojo. Ir tik 2008 m. leidimą gyventi galiausiai jam suteikė Italija.


Daugiau apie Jamalo patirtus išgyvenimus ieškant laimės Europoje skaitykite čia

Pozityvus žvigsnis į ateitį
Šiuo metu Jamal gyvena Sicilijos mieste Katanijoje. Jis – 34 metų amžiaus žavingas jaunas vyras. Jis pats sako, kad šiame gyvenimo etape jis tiesiog stengiasi būti laimingas ir kurti tokį gyvenimą, kokio pats nori. Šiuo metu jis kuria nuosavą laimingo gyvenimo receptą.


Mūsų pokalbis apie pasaulėžiūrą užtruko dar keletą valandų. Bet kuriuo atveju, kol kas jo gyvenimas dar nėra visiškai toks, kokio jis norėtų. Aplinkui save jis mato daugybę diskriminacijos: tarkime, kartais baruose ir naktiniuose klubuose jis su draugais negali būti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip kiti, čia pat kuriamos naujos taisyklės ir meluojama jiems tiesiai į akis. Kartais žmonės, kurie jo net nepažįsta, išvadina jį vagimi. Ir vis tik, visus šiuos dalykus jis pasakoja pozityviai ir su šypsena veide.



ENGLISH


 “Mummy, I’m afraid of bombs. Can we live in the safer place?” four years old Jamal asked his mother. Family decided to move from Afganistan to Iran expecting to find peace. It was 1985. Today Jamal is living in Sicily, Italy. At the end of this two  hour interview I asked: “Are you happy now?” His answer was “I’m trying to be”. But the road from being a child full of  fears to an ambitious and happy man is never simple. During the conversation Jamal said, that there were moments in his life, when he was praying for God to not have the experiences he had.

Escaping the war
When Jamal's family decided to move to Iran he was just a four years old boy. His only  wish was to escape from the sound of bombs.  His parents thought that this will be a safer place to live in. Furthermore they expected to find a place for family with seven children in country with similar culture and language.

When they reached Iran they found out, that living in foreign country is quite complicated. It was not so easy to start living there from zero. His elder brothers used to work difficult and physical jobs. The whole family was going there every day to help them carry up heavy stones - so did he, the youngest one in family.

Violence against teenager
When Jamal starts to talk about his teenager life, he confesses: “I didn’t have shoes or pants to go to school. Others were bullying me for that.  And once I bought a fashionable red jacket. I thought bullies will stop. But then they started to bully me, because I’m afgan who wears a fashionable jacket.” Kids were making jokes about him not only because he didn't dress like others, but because he was from Afganistan in general.


Classmates were not worst thing thogh. All of the media was full of hate speech about Afgans. Newspapers were writing bad things about his nation at that moment. There were big headlines such as “Afgan killed Iranian”. Society became crazy and angry with Afgans. When Jamal was at school even teachers were acting cruel. He was not Jamal for them. He was just afgan.

Young teenager boy was feeling horrible because he didn't feel safe in the streets,  at school or anywhere else for that matter. You could be beaten in the street just because you are Afgan. The school became like a jail for him. His grades started going down and down. In his first school he was student number one but later he couldn't even recognize where and why was he. “I was just praying for God: I don’t want to stay in school, I don’t want to stay in Iran. I want to go to Afganistan, even if there is war, but there I can be free as Afgan.”

Search of peace
Jamal's father didn’t let him quit the school. And just when he was 18 years old, he understood, what is actually happening in his motherland and what does the war mean. After finishing school he decided to go out from Iran to Europe. His wish was to get higher education and build a future. Jamal's father wasn’t happy about his decision to go to Europe because he knew – his son will have to go there in a very dangerous way.

After his mother died Jamal decided to try and do something for himself and to go to Europe anyway. He was 21 years old, it was 2001 when he paid for the smuggler to help him reach Greece. This time was unsuccessful and he had returned to Iran. After two more years he tried again. It was a dangerous way, but he finally reached Greece.


For five more years he was going from one European country to another while facing extremely dangerous situations, hiding and running from police and trying to start the life he was dreaming about. And just in 2008 he finally got a residence permit in Italy.

More about Jamals way to Europe you can find here

Positive look at future
Now Jamal is living in Catania, city of Sicily. He is 34 years old handsome young man. He says that at the moment he is just trying to be happy and create his life in the way he wants. He is creating the recipe of his own life.

Our conversation about the world outlook took a few more hours. But his life is not yet exactly how he wants it would be. He sees a lot of discrimination around him: sometimes he gets refused entry in the bars or night clubs as they invent new policies just so they would be able to deny him. Sometimes he hears people calling him a thief, even though they don't even know him. And still he tells all those things with positive and smile in his face. 


ITALIANO

“Mamma, ho paura delle bombe. Possiamo vivere al sicuro?” Jamal aveva solo 4 anni quando rivolse a sua madre questa domanda. Fu così che la sua famiglia decise di lasciare l’Afghanistan per l’Iran, sperando di trovare un po’ di pace. Era il 1985. Oggi Jamal vive in Sicilia. “Sei felice adesso?”, gli ho chiesto alla fine della nostra conversazione. E lui: “Cerco di esserlo”. Ma il percorso iniziato con quella lontana paura infantile e proseguito con la ricerca della felicità non è stato affatto semplice. Ci sono stati momenti in cui Jamal ha pregato Dio di risparmiarlo da certe esperienze vissute.

Fuga dalla guerra
Jamal aveva solo quattro anni quando la sua famiglia decise di fuggire in Iran. Il suo unico desiderio era quello di scappare dal rumore delle bombe. I suoi genitori pensavano di raggiungere un posto sicuro, linguisticamente e culturalmente vicino, dove poter crescere i loro sette bambini.

Ma ben presto scoprirono che vivere in un Paese straniero e ricominciare da zero erapiuttosto complicato. Solo i fratelli maggiori erano abituati a lavorare duro, e tutta la famiglia, ogni giorno, si sforzava di aiutarli nel trasporto di materiale pesante, compreso il padre, le sorelle e lo stesso Jamal, il più giovane di tutti.

Violenza subita da adolescente
Quando Jamal ha iniziato a parlare della sua vita di adolescente, ha confessato: “Non avevo scarpe né vestiti per andare a scuola e gli altri, per questo, mi prendevano in giro. Una volta comprai una bella giacca rossa, pensando che avrebbero smesso di deridermi. Invece hanno continuato a prendersi gioco di me perché ero solo un afghano che indossava una giacca alla moda”. Lo umiliavano non tanto perché non vestiva come gli altri, ma piuttosto perché era afghano.

I media, poi, parlavano male degli Afghani, diffondevano messaggi pieni di odio e discriminazione. Titoli come “Gli afghani uccidono gli iraniani” erano all’ordine del giorno. Si sviluppò così un senso di rabbia e di odio nei confronti del popolo afghano. A scuola gli insegnanti erano crudeli. Per loro Jamal non era Jamal, era soltanto un afghano.

Per strada non si sentiva al sicuro, né a scuola né in nessun altro luogo. Correva il rischio di essere picchiato per il semplice fatto che fosse afghano. Per lui la scuola divenne come una specie di prigione. Il risultato dei suoi studi cominciò a peggiorare: lui, che era sempre stato il primo della classe, non riusciva più a capire perché si trovasse lì: “Pregavo Dio perché non volevo stare a scuola e non volevo stare in Iran. Volevo solo tornare in Afghanistan perché lì, nonostante la guerra, potevo sentirmi davvero libero”. 

Ricerca della pace
Il padre di Jamal non gli lasciò abbandonare la scuola. Solo quando raggiunse l’età di 18 anni egli capì cosa esattamente stava succedendo nella sua terra e cosa significava una guerra. Finiti gli studi, Jamal decise di lasciare l’Iran per andare in Europa. Il suo desiderio era quello di studiare e di costruirsi un futuro migliore. Il padre, però, non approvò la sua decisione, perché raggiungere l’Europa era troppo pericoloso.

Dopo la morte di sua madre, Jamal decise comunque di partire. Aveva soltanto 21 anni, ed era il 2001, quando decise di pagare un contrabbandiere che lo aiutasse a raggiungere la Grecia. Il tentativo, però, non riuscì e lui fu costretto a tornare in Iran. Due anni dopo ci riprovò, correndo molti rischi, ma alla fine riuscì ad approdare in terra greca.

Nei cinque anni successivi vagò per diversi Paesi europei, affrontando situazioni estremamente pericolose, fuggendo la polizia e lottando per avere la vita che sognava. Solo nel 2008 ottiene il permesso di soggiorno in Italia.

More about Jamals way to Europe you can find here.

Uno sguardo positivo verso il futuro
Adesso Jamal ha 34 anni e vive a Catania. Cerca ogni giorno di essere felice e di fare ciò che desidera nella sua vita. Tuttavia Jamal non ha ancora la vita che vorrebbe. Attorno a lui c’è tanta discriminazione: tante volte non gli è permesso di stare in un pub con gli amici, così come fanno tutti gli altri. Per loro si inventano spesso regole diverse, scuse e menzogne spudorate. La gente non lo conosce nemmeno, eppure spesso lo accusa di essere un ladro. E nonostante tutto, Jamal continua a sorridere e a guardare al mondo con sguardo ottimista.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą