Šiame Bloge galite perskaityti istoriją lietuvių, anglų ir italų (vertimas: Oriana Sipala) kalbomis.
In this Blog you can find story written in Lithuanian, English an Italian (translation: Oriana Sipala).
In questo Blog potete trovare storie scritte in lituano, ingelese e italiano (traduzione: Oriana Sipala).
LIETUVIŠKAI
„Mamyte, aš bijau sprogstančių bombų garsų. Gal mes galėtumėm gyventi
ten, kur saugiau?“ Tokį klausimą ketverių metų Jamal uždavė savo mamai. Šeima
nusprendė palikti Afganistaną ir persikelti į Iraną. Tai buvo 1985 m. Šiandien
Jamal gyvena Sicilijoje, Italijoje. Kelias valandas trukusio interviu pabaigoje
aš jo paklausiau: „Ar tu pagaliau laimingas?“ Jis atsakė: „Stangiuosi tokiu
būti.“ Tačiau kelias nuo vaikiškos baimės iki pastangų galiausiai atrasti laimę
nebuvo toks paprastas. Kol kalbėjomės Jamal keletą kartų prisipažino, jog
gyvenime buvo akimirkų, kai meldė Dievo, jog nebūtų patyręs dalykų, kuriuos
teko išgyventi.
Pabėgimas nuo karo
Kai Jamal šeima nusprendė
persikelti į Iraną, jam buvo vos ketveri. Viskas apie ką jis svajojo – pabėgti
nuo sprogstančių bombų keliamų garsų. Septynis vaikus auginančios šeimos tėvai
nusprendė, jog visi bus saugesni ir lengviau įsikurs šalyje su panašia kultūra
ir kalba.
Kai jie galiausiai pasiekė Iraną,
paaiškėjo, kad net šioje šalyje pradėti gyvenimą nuo nulio nebuvo taip jau
lengva. Darbą turėjo tik vyresnieji Jamal broliai, jie vieninteliai išlaikė
šeimą. Tai buvo sunkus fizinis darbas, todėl visa šeima kasdien eidavo padėti
broliams kilnoti sunkius akmenis: taip pat ir jis, jauniausias sūnus, jo seserys
ir tėtis.
Žiaurumas ir smurtas prieš paauglį
Kai Jamal pasakoja apie savo
paauglystę, jis prisipažįsta: „Aš neturėjau batų ir kelnių, kurias galėčiau
dėvėti eidamas į mokyklą. Kiti vaikai juokdavosi iš manęs dėl to, kad vilkėjau
prastus drabužius. Tačiau kartą nusipirkau madingą raudoną švarką. Pamaniau,
kad gal dabar patyčios liausis. Tačiau vaikai ėmė šaipytis iš manęs dėl to, kad
esu afganas vilkintis madingą
švarką.“ Iš tiesų tai vaikai tyčiojosi iš jo ne tiek todėl, kad jis rengdavosi
prastesniais drabužiais, bet daugiau dėl to, kad jis buvo kilęs iš Afganistano.
Tačiau vaikai mokykloje nebuvo
blogiausia, kas vyko aplink jį. Visa žiniasklaida buvo pilna neapykantos iš
Afganistano atvykusiems žmonėms: didžiulės laikraščių antraštės rėkte rėkė:
„Afganistanietis nužudė Irano pilietį“. Visa visuomenė buvo išbalansuota ir
tiesiog pradėjo nekęsti afganistaniečių. Mokytojai, net jie mokykloje elgėsi
žiauriai. Jamal jiems buvo ne Jamal, o tiesiog afganas.
Paauglys jautėsi klaikiai, nes
niekur negalėjo jaustis saugus: nei gatvėje, nei mokykloje, nei bet kur kitur. Galėjai
būti sumuštas vien todėl, kad esi afganistanietis. Mokykla jam tapo kalėjimu.
Jo pažymiai su lig kiekviena diena vis prastėjo ir prastėjo. Jei savo pirmojoje
mokykloje jis buvo pirmūnas, tai laikui bėgant jis nebegalėjo suprasti kur ir
kodėl kasryt eina. „Aš tiesiog meldžiau Dievo:
aš nebenoriu eiti į mokyklą, aš nebenoriu ilgiau likti Irane. Aš noriu
grįžti į Afganistaną, nes nepaisant to, kad ten šiuo metu karas, aš bent jau
galiu būti laisvas kaip afganistanietis.“
Ramybės ir taikos paieškos
Jamal tėtis neleido jam mesti
mokyklos. Ir tik būdamas aštuoniolikos jis iš tiesų suvokė, kas vyksta jo
gimtinėje ir kas tai yra karas. Baigęs mokyklą Jamal nusprendė palikti Iraną ir
išvykti į Europą. Jis norėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą ir susikurti ten
ateitį. Vaikino tėtis nebuvo patenkintas tokiu jo sprendimu, nes žinojo, jog
norėdamas pasiekti Europą jo sūnus turės įveikti be galo pavojingą kelią.
Tačiau po mamos mirties Jamal
vistik nusprendė vyktį į Europą ir padaryti ką nors gero sau. Jam buvo
dvidešimt vieneri, kai jis pirmą kartą sumokėjo kontrabandininkui, galinčiam
jam padėti pasiekti Graikijos krantus. Tai buvo 2001 – ieji. Šis kartas nebuvo sėkmingas ir jį grąžino
atgal į Iraną. Praėjus dvejiems metams jis pamėgino dar kartą. Vaikinas ištvėrė
pavojingą kelionę, bet šį kartą jam pavyko ir jis pasiekė Graikiją.
Dar penkerius metus jis keliavo
iš vienos Europos šalies į kitą susidurdamas su neįtikėtinai pavojingomis
situacijomis, bėgdamas nuo policijos, slapstydamasis ir bandydamas kurti
ateitį, apie kurią svajojo. Ir tik 2008 m. leidimą gyventi galiausiai jam
suteikė Italija.
Daugiau apie Jamalo patirtus
išgyvenimus ieškant laimės Europoje skaitykite čia.
Pozityvus žvigsnis į ateitį
Šiuo metu Jamal gyvena Sicilijos
mieste Katanijoje. Jis – 34
metų amžiaus žavingas jaunas vyras. Jis pats sako, kad šiame gyvenimo etape jis
tiesiog stengiasi būti laimingas ir kurti tokį gyvenimą, kokio pats nori. Šiuo
metu jis kuria nuosavą laimingo gyvenimo receptą.
Mūsų pokalbis apie pasaulėžiūrą
užtruko dar keletą valandų. Bet kuriuo atveju, kol kas jo gyvenimas dar nėra
visiškai toks, kokio jis norėtų. Aplinkui save jis mato daugybę
diskriminacijos: tarkime, kartais baruose ir naktiniuose klubuose jis su
draugais negali būti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip kiti, čia pat kuriamos
naujos taisyklės ir meluojama jiems tiesiai į akis. Kartais žmonės, kurie jo
net nepažįsta, išvadina jį vagimi. Ir vis tik, visus šiuos dalykus jis pasakoja
pozityviai ir su šypsena veide.
ENGLISH
“Mummy, I’m afraid of bombs.
Can we live in the safer place?” four years old Jamal asked his mother. Family
decided to move from Afganistan to Iran expecting to find peace. It was 1985.
Today Jamal is living in Sicily, Italy. At the end of this two hour interview I asked: “Are you happy now?”
His answer was “I’m trying to be”. But the road from being a child full of fears to an ambitious and happy man is never
simple. During the conversation Jamal said, that there were moments in his
life, when he was praying for God to not have the experiences he had.
Escaping the war
When Jamal's family
decided to move to Iran he was just a four years old boy. His only wish was to escape from the sound of
bombs. His parents thought that this
will be a safer place to live in. Furthermore they expected to find a place for
family with seven children in country with similar culture and language.
When they reached
Iran they found out, that living in foreign country is quite complicated. It
was not so easy to start living there from zero. His elder brothers used to
work difficult and physical jobs. The whole family was going there every day to
help them carry up heavy stones - so did he, the youngest one in family.
Violence against teenager
When Jamal starts
to talk about his teenager life, he confesses: “I didn’t have shoes or pants to
go to school. Others were bullying me for that.
And once I bought a fashionable red jacket. I thought bullies will stop.
But then they started to bully me, because I’m afgan who wears a fashionable jacket.” Kids were making jokes about
him not only because he didn't dress like others, but because he was from
Afganistan in general.
Classmates were not
worst thing thogh. All of the media was full of hate speech about Afgans.
Newspapers were writing bad things about his nation at that moment. There were
big headlines such as “Afgan killed Iranian”. Society became crazy and angry
with Afgans. When Jamal was at school even teachers were acting cruel. He was
not Jamal for them. He was just afgan.
Young teenager boy
was feeling horrible because he didn't feel safe in the streets, at school or anywhere else for that matter.
You could be beaten in the street just because you are Afgan. The school became
like a jail for him. His grades started going down and down. In his first
school he was student number one but later he couldn't even recognize where and
why was he. “I was just praying for God: I don’t want to stay in school, I
don’t want to stay in Iran. I want to go to Afganistan, even if there is war,
but there I can be free as Afgan.”
Search of peace
Jamal's father
didn’t let him quit the school. And just when he was 18 years old, he
understood, what is actually happening in his motherland and what does the war
mean. After finishing school he decided to go out from Iran to Europe. His wish
was to get higher education and build a future. Jamal's father wasn’t happy
about his decision to go to Europe because he knew – his son will have to go
there in a very dangerous way.
After his mother
died Jamal decided to try and do something for himself and to go to Europe
anyway. He was 21 years old, it was 2001 when he paid for the smuggler to help
him reach Greece. This time was unsuccessful and he had returned to Iran. After
two more years he tried again. It was a dangerous way, but he finally reached
Greece.
For five more years
he was going from one European country to another while facing extremely
dangerous situations, hiding and running from police and trying to start the
life he was dreaming about. And just in 2008 he finally got a residence permit
in Italy.
More about Jamals
way to Europe you can find here.
Positive look at future
Now Jamal is living
in Catania, city of Sicily. He is 34 years old handsome young man. He says that
at the moment he is just trying to be happy and create his life in the way he
wants. He is creating the recipe of his own life.
Our conversation
about the world outlook took a few more hours. But his life is not yet exactly
how he wants it would be. He sees a lot of discrimination around him: sometimes
he gets refused entry in the bars or night clubs as they invent new policies just
so they would be able to deny him. Sometimes he hears people calling him a
thief, even though they don't even know him. And still he tells all those
things with positive and smile in his face.
ITALIANO
“Mamma, ho paura delle bombe.
Possiamo vivere al sicuro?” Jamal aveva solo 4 anni quando rivolse a sua madre
questa domanda. Fu così che la sua famiglia decise di lasciare l’Afghanistan
per l’Iran, sperando di trovare un po’ di pace. Era il 1985. Oggi Jamal vive in
Sicilia. “Sei felice adesso?”, gli ho chiesto alla fine della nostra
conversazione. E lui: “Cerco di esserlo”. Ma il percorso iniziato con quella
lontana paura infantile e proseguito con la ricerca della felicità non è stato
affatto semplice. Ci sono stati momenti in cui Jamal ha pregato Dio di
risparmiarlo da certe esperienze vissute.
Fuga dalla guerra
Jamal aveva solo quattro anni quando la sua famiglia decise di fuggire
in Iran. Il suo unico desiderio era quello di scappare dal rumore delle bombe.
I suoi genitori pensavano di raggiungere un posto sicuro, linguisticamente e
culturalmente vicino, dove poter crescere i loro sette bambini.
Ma ben presto scoprirono che vivere in un Paese straniero e
ricominciare da zero erapiuttosto complicato. Solo i fratelli maggiori erano
abituati a lavorare duro, e tutta la famiglia, ogni giorno, si sforzava di
aiutarli nel trasporto di materiale pesante, compreso il padre, le sorelle e lo
stesso Jamal, il più giovane di tutti.
Violenza subita da
adolescente
Quando Jamal ha iniziato a parlare della sua vita di adolescente, ha
confessato: “Non avevo scarpe né vestiti per andare a scuola e gli altri, per
questo, mi prendevano in giro. Una volta comprai una bella giacca rossa,
pensando che avrebbero smesso di deridermi. Invece hanno continuato a prendersi
gioco di me perché ero solo un afghano
che indossava una giacca alla moda”. Lo umiliavano non tanto perché non vestiva
come gli altri, ma piuttosto perché era afghano.
I media, poi, parlavano male degli Afghani, diffondevano messaggi pieni
di odio e discriminazione. Titoli come “Gli afghani uccidono gli iraniani”
erano all’ordine del giorno. Si sviluppò così un senso di rabbia e di odio nei
confronti del popolo afghano. A scuola gli insegnanti erano crudeli. Per loro
Jamal non era Jamal, era soltanto un afghano.
Per strada non si sentiva al sicuro, né a scuola né in nessun altro
luogo. Correva il rischio di essere picchiato per il semplice fatto che fosse
afghano. Per lui la scuola divenne come una specie di prigione. Il risultato
dei suoi studi cominciò a peggiorare: lui, che era sempre stato il primo della
classe, non riusciva più a capire perché si trovasse lì: “Pregavo Dio perché
non volevo stare a scuola e non volevo stare in Iran. Volevo solo tornare in
Afghanistan perché lì, nonostante la guerra, potevo sentirmi davvero
libero”.
Ricerca della pace
Il padre di Jamal non gli lasciò abbandonare la scuola. Solo quando
raggiunse l’età di 18 anni egli capì cosa esattamente stava succedendo nella
sua terra e cosa significava una guerra. Finiti gli studi, Jamal decise di
lasciare l’Iran per andare in Europa. Il suo desiderio era quello di studiare e
di costruirsi un futuro migliore. Il padre, però, non approvò la sua decisione,
perché raggiungere l’Europa era troppo pericoloso.
Dopo la morte di sua madre, Jamal decise comunque di partire. Aveva
soltanto 21 anni, ed era il 2001, quando decise di pagare un contrabbandiere
che lo aiutasse a raggiungere la Grecia. Il tentativo, però, non riuscì e lui
fu costretto a tornare in Iran. Due anni dopo ci riprovò, correndo molti
rischi, ma alla fine riuscì ad approdare in terra greca.
Nei cinque anni successivi vagò per diversi Paesi europei, affrontando
situazioni estremamente pericolose, fuggendo la polizia e lottando per avere la
vita che sognava. Solo nel
2008 ottiene il permesso di soggiorno in Italia.
More about Jamals way to Europe you can find here.
Uno sguardo positivo verso il
futuro
Adesso Jamal ha 34 anni e vive a Catania. Cerca ogni giorno di essere
felice e di fare ciò che desidera nella sua vita. Tuttavia Jamal non ha ancora
la vita che vorrebbe. Attorno a lui c’è tanta discriminazione: tante volte non
gli è permesso di stare in un pub con gli amici, così come fanno tutti gli
altri. Per loro si inventano spesso regole diverse, scuse e menzogne spudorate.
La gente non lo conosce nemmeno, eppure spesso lo accusa di essere un ladro. E
nonostante tutto, Jamal continua a sorridere e a guardare al mondo con sguardo
ottimista.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą