Tobulos mamos paveikslai ARBA ačiū, kad auginate asmenyes

Nuo pat šeštadienio vakaro galvojau, ko galiu palinkėti savo mylimiausiai pasaulyje mamai ir mamai mano mylimiausio vaiko pasaulyje... sekmadienį ryte vis dar galvojau. Galiausiai po pietų man paskambino mamytė ir aš tesugebėjau pasakyti: "Su mamytės diena, mamyt...", o dar ryšys buvo prastas, pakartojau 7 kartus, bet ji nieko negirdėjo ir viso to pasekmė buvo, kad ji manęs paklausė, kodėl jos nesveikinu. Finale mano galutinis sveikinimas gavosi toks: "Mamyt, juk 7 kartus jau pasveikinau. Nesigirdėjo." Ne kažką, kai turi omenyje, kad mano mama tokia nuostabi, jog iki pat šiandien dienos vakaro ieškojau, kaip galiu jai padėkoti už jos nuostabumą. Ne kažką ir ieškoti žodžių dar porą dienų po šventės ir mamai mano mylimiausio vaiko, kuriai taip noriu padėkoti už tai, kokia yra nuostabi....

Bet geriau vėliau ir taip, kaip reikia, nei per anksti ir ne kažką, tiesa? Atleiskite mano mielosios, kad pavėluotai, bet negalėjau anksčiau, bet belen kaip...

O dabar prie esmės. Kokios yra pačios puikiausios mamos pasak manęs?

Kai buvau maža, visada turėjau teisę pasirinkti. (Išskyrus valgyti saldainius iki kol man sukako treji metai. Bet net ir to nedariau, nes tikėjau, kad mano mama žino geriau, nei aš, kas man į naudą, o kas ne.)

Jei nemėgau, pavyzdžiui, grybų, mano mama nesakydavo: "Valgyk, nes reikia." Ir pieniškos sriubos nepildavo su piltuvėliu į gerklę. Žinojo, kad aš žinau geriau, kas man skanu, o kas ne.

Kai buvau paauglė, nusprendžiau papankuoti. Tokia buvo mano paaugliško protesto forma. Norėjau kerzų. Apžiūrinėjome juos parduotuvėje ir susidūrėme su viena ponia, kurią mama šiek tiek pažinojo. Lai šioje istorijoje jos vardas būna tiesiog Ponia. Ponia pasipiktino, kad tai taip baisu, užjautė mano mamą dėl mano paaugliškų kaprizų. Patarė nepirkti. Nes juk baisu.... mama kaip ir nesipriešino Poniai. Kai kuriais momentais net PRITARĖ. O mano paaugliškas įsiutis pakilo iki debesų. "Tai jai dar ir nepatinka gražiausi batai pasaulyje!!!!!!!" Ponia nuėjo sau. O aš parodžiau visą savo įsiutį mamai:

- Tai tu žiūri su manim į kerzus, bele žiūrėti? Net nepirksim mes jų niekada, ania?

- O tai tu jų nori? Tau patinka?

- Tai aš jau du mėnesius tik apie juos ir tekalbu!

- Tai tada pirksim, kai rasim, kurie tau patinka.

- Bet tu Poniai sakei, kad baisu.

- O tai ką aš Poniai galėjau pasakyti? 

- ...

- Akvile, ji - Ponia. Jai tokie dalykai nepatinka. Bet pirksim, jei tau patinka. Šiaip jau.... man tai gražūs tie kerzai... tik taip pasakiau.

Vėliau ji man pirko klostuotus languotus sijonus. Nieko nesakė, kai plėšydavau pėdkelnes ir pilnas kelnes prisisegdavau grafkių ir prisikabindavau grandinių (reiktų įvertinti, kad būdama 14-15 metų dar nedirbau, tai grafkes ir grandines pirko irgi mama....) O porą kartų mane net apgynė.

Pirmą kartą nuo dėdės, kuris bambėjo, kaip nelaukia, kada jo dukroms prasidės paauglystė ir jos pradės atrodyti taip baisiai. Mama pasakė: "Tai gal geriau lai maištauja per drabužius, nei vėliau neaišku ką darydama." O kitą kartą nuo močiutės, kuri man išeinant pasivaikščioti vijosi su plaukų šepečiu laiptinėje ir mėgino iššukuoti mano kaltūną ant pakaušio, kurį tais laikais vėliausi kas rytą, nes buvo labai gražu. Neleido močiutei šukuoti. Ir nors mano mama labai minkšta asmenybė, bet tą kartą pasakė tikrai gan griežtai... ar bent aš taip prisimenu. Bet kokiu atveju. Apgynė.

Kai aš norėjau eiti į koncertą, o šeima planavo savaitgalio išvyką su nakvyne, aš pasakiau:

- Sorry, bet aš tai nevažiuoju. Aš einu į koncertą. Svarbu. Beje, man reikia 7 litų bilietui. 

Ir manim pasitikėjo. Ir aš tikrai nuėjau į koncertą, pabuvau ir grįžau namo miegoti. Nes man nereikėjo reikalauti leidimų ir teisių, kaip kitiems mano draugams. Jei manim pasitiki - vadinasi reikia nenuvilti, kad vėliau nedingtų pasitikėjimas. 

Kai svarsčiau, kur noriu studijuoti, sakiau, kad noriu studijuoti lietuvių kalbos filologiją su kokią nors užsienio kalba. Na, sutikime, filologija nėra PATI perspektyviausia specialybė, pasak statistikų. Bet aš taip norėjau... mano mama man pasakė: "Ir tikrai! Tau puikiai tiktų!" Net mano auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja, man grasino, kad neprileis manęs prie egzamino, jei nuspręsiu ten stoti. O mano mama manim pasitikėjo. Žinojo, kad aš geriau žinau, ko aš noriu. Kaip žinojo tais laikais, kad nemėgstu grybų arba man patinka kerzai. Ir visada man patarė, buvo šalia, palaikė ar paprotino, bet leido rinktis pačiai. Visada. 

Nuo vaikystės nežinojau, kad negaliu rinktis arba negaliu domėtis dalykais, kurie man įdomūs, nors "tradicičkai" jie buvo berniukiški. Aš dviems suaugusiems "vyriškų" sričių specialistams pati to nesiekdama įrodžiau, kad moterys nėra silpnoji lytis, jei kalbėsime apie kūno sudėjimą ir kad fizikos mokslas nėra vien tik vyriškas. Nes nuo vaikystės nežinojau, kad yra kažkokios tai ribos. Ar bent jau jos nebuvo TAIP jau griežtai apibrėžiamos. Nuo vaikystės buvau žmogus, galėjęs rinktis ir spręsti už save. Bandyti ir atrasti tai, kas man įdomu ir patinka.

Kai iki kelių įbridau į žmogaus teisų ir socialinių problemų liūną, mano mama pradėjo daug dažniau su manimi nesutikti. Diskutuodavom ir diskutuojam kartais iki šiol. Bet vieną kartą, kai galvojau, jog ji nori mane atvesti į teisingą kelią, kaip dažnos mamos nori, ji man pasakė: "Akvile, žinai, visai tau nepritariu šiuo klausimu, kaip ir daugeliu kitų, bet esu tokia laiminga, kad tu turi savo nuomonę ir sugebi ją argumentuotai ir protingai išsakyti. Labai džiaugiuosi, kad tu ją turi ir ją gini. Net jei dažnai manau, kad ji klaidinga."

Šiandien aš esu laiminga. Labai laiminga. Nes darau tai, ką noriu. Nes žinau, kad galiu būti tuo, kuo esu. Ir galvoti taip, kaip man patinka. Turiu savo nuomonę, tarkime, apie psichikos sveikatos situaciją Lietuvoje. Ir mėgstu grybus. Bet vis dar nemėgstu rukolos. Gyvenu ten, kur noriu gyventi. Beje, kai grįžau iš Sicilijos ir vis karts nuo karto nutikdavo, kad mamai sakydavau: "Mama, bet žinai, kai buvau Sicilijoj...." arba "O žinai, o Sicilijoj tuo tarpu....." Vieną dieną man bepasakojant istoriją ji atsisuko, pažiūrėjo į mane ir sako:

- Akvile, žinau, kad sulauksiu dienos, kai man pasakysi: "Grįžtu į Siciliją." Nes ten tu tikrai jautiesi laiminga.

Ir gįžau. Ir mama buvo laiminga, kai nusprendžiau grįžti. Nes žinojo, kad būsiu laiminga. Esmė tame, kad mano mama leidžia man būti žmogumi, kokiu noriu būti. Mano mama mano (aš tokią nuomonę susidariau), kad negali kontroliuoti asmenybės, nes asmenybė dėl to ir yra asmenybė, kad yra viena ir nepakartojama. Ir kiekviena asmenybė pati žino, kas jai geriau, o ne daro tai, ką jai primeta kiti. 

Taigi. Šiandien aš esu laiminga. Mano gyvenimas tikrai labai nuostabus. Nes galiu būti tuo, kuo noriu būti. Ir žinoti, kad visada būsiu mylima ir palaikoma. Galiu turėti savo nuomonę, savo skonį, savo pažiūras ir savo gyvenimą. Galiu klysti, o vėliau iš savo klaidų pasimokyti. Nes manęs nebardavo, jei sudaužydavau puodelį. Man sakydavo: "Nesijaudink, tai tik daiktas. Tiesiog kitą kartą, kai imsi puodelį iš lentynos, prilaikyk jį abiem rankomis." 

Ir žmogus, kuriam už tai ir už daugybę kitų dalykų turiu padėkoti yra mano mama. Ačiū mamai.

Ir nors visą šį laiką rašiau apie save ir savo mamą, bet noriu padėkoti ir Karolinai. Nes ji man atrodo tokia pati nuostabi mama mano mylimiausiam Ąžuolui. Tai mama, kuri nuo pat vaiko gimimo sakė: "Mane erzina, kai žmonės sako: "Tavo vaikas.... o jūs greitai augat... o jūs bla bla bla." Ne mes augam. Ąžuolas auga. Ir jis ne mano. Ir ne tėčio. Jis visų ir niekieno. Ąžuolas yra žmogus, kuris auga pats sau. Jis gyventojas, o ne nuosavybė. Ir taip, aš turiu jam padėti užaugti, bet jis GYVENTOJAS, nes jis gyvena savo gyvenimą." Ir aš mačiau, kaip Ąžuolas, neturėdamas nei vienerių metų, jau turėjo teisę spręsti tam tikrus dalykus, kuriuos jau buvo pajėgus spręsti. Tarkime, ko jis nemėgsta valgyti. Dar - su kuo žaisti, o su kuo ne. Jei mažasis Gyventojas mėgo žaisti su virtuvės rakandais, o ne su

žaislais, tai Karolina parduotuvėje pamačiusi silikoninį maišiklį jį ir pirkdavo, sakydama: "O žiūrėk, Ąžuolui žaisliukas." Šiandien šitas mano vaikas, dar neturėdamas dvejų metų sugeba išsivirti makaronų... na, gerai, ne visai jau autonomiškai, bet jei jam tai patinka, tai jo mama ir sukuria sąlygas mokytis ir bandyti tai daryti, o ne rėkia, kad vaikai iki dviejų metų turi gulėti apkamšyti, kad jų tik kokia laumė nenusineštų, o ne artintis prie viryklės. Ir kai Ąžuolas pradėjo pirmiau šliaužioti, o ne sėdėti, nes jam tai atrodė labiau reikalinga, tai mama nėjo pas gydytojus tikrinti ar jos vaikas nėra nenormalus. Ir kai kartą kalbėjomės aš jos klausiau:

- Karolina, bet kai tavęs klausia, kada tavo vaikas pradėjo vaikščioti, tu pasakai, kad jis iki šiol nevaikšto? Nes jis nevaikšto - jis BĖGIOJA.

Karolina atsakė paprastai:

- Taip ir sakau. 

Kai aš nutariau išmokyti Ąžuolą italų kalbos arba pasakyti mano vardą (pastarąjį jis, beje, pasakė dar mokėdamas tik veblenti), kai nutariau išmokyti jį dalintis ir sakyti "Ačiū", kai buvau nutarusi jį išmokyti dar begalės naujų dalykų, Karolina man šypsojosi ir sakė: "Kaip faina, kad Ąžuolas tai mokės." Ji nesakė: "Akvile, nesikišk į mano vaiko gyvenimą. Jis MANO vaikas." Ji sakė: "Kaip faina, kad kiekvienas žmogus, kurį mažasis Gyventojas sutinka, jį ko nors išmoko. Taip jis išmoks daugiau, nei jį išmokytumėm tik mes su tėčiu."

Noriu padėkoti ne tik savo mamai, bet ir Karolinai, Ąžuolo mamai, kad auginate asmenybes. Kad leidžiate mokytis, atrasti, mylėti, mėgti, rinktis, spręsti, GYVENTI. Ir kad auginate laimingus vaikus. 

Savo ir Ąžuolo vardu (nes jei Karolina nėra supermamytė, tai dar nereiškia, kad aš nesu supertetulytė, ir dėl to leidžiu sau kalbėti Ąžuolo vardu) siunčiu jums abiems bučkį. Penkiolika milijonų bučkių. Aštuoniasdešimt aštuonis trilijonus bučkių. Ir viso to dar negana. Nes mano galva, tokios mamos kaip jūs, esate nusipelniusios viso pasaulio bučinių. 

Linkiu visoms mamoms ir visoms būsimoms mamoms, kad jų vaikai būtų tokie laimingi, kaip mes su Ąžuolu.

Lietuva - ne Europa, smegenys - ne papai!

Taigi, mano nuotykiai prasidėjo. Kai pagalvoji... Lietuva netgi labai toli savo galimybėmis ir biurokratinio aparato paprastumu pažengusi šalis. Ir šiaip pažengusi...

Bet pradėkime nuo konteksto. Šiuo metu pradėjau savanoriauti su projektu, kuris yra skirtas italams (Servizio Civile). Jis ne tarptautinis, finansuojamas iš Italijos valstybės biudžeto. Atsirado jis kaip alternatyva privalomai karinei tarnybai. T.y. tie, kurie buvo pacifistai, galėjo rinktis kitokį būdą atlikti savo šaliai tarnybą. Dabar jis išsiplėtęs ir t.t. Bet idėja jo tokia. (Šiuos faktus miniu, nes juos svarbu žinoti, norint suprasti toliau istorijoje veikiančių žmonių reakcijas.) Taigi, man pasisekė ir aš atradau galimybę šiame projekte sudalyvauti ir dar metus savanoriauti Sicilijoje. Bet šį kartą viskas kebliau, nes teisiškai ir formaliai turiu turėti daugybę dokumentų, kurių nereikėjo atliekant Europos savanorių tarnybą.

Prieš porą dienų nuvažiavau į instituciją, kuri mūsuse vadinama migracijos departamentu. Išsiimti itališko asmens kodo, kurio reikia norint dirbti arba, mano atveju, savanoriauti organizacijoje. Vyrukas išduodantis numeriukus apžiūrinėjo mano pasą, vėliau atsisuko į sieną, kur kabėjo lapas su sąrašu valstybių, kurios priklauso Europos Sąjungai. Suradęs Lietuvą, padavė man paraiškos formą, trumpai išvardino, kurias dalis užpildyti, gražino pasą, išdavė eilės numeriuką ir pakvietė sekantį eilėje stovintį žmogų. Na, gal ir keista, kad žmonės dirbantys tokioje institucijoje nežino Europos Sąjungos valstybių... bet tebūnie. Mes dar neatlikome invazijos į Siciliją ir mūsų kasdien jie nemato.

Sulaukusi savo eilės prisistačiau prie langelio numeris 11. Ten dirbanti ponia manęs paklausė:

- Kokiu tikslu esate čia?

- Man reikalingas asmens kodas.

- Jūsų dokumentai? ..... Čia ne visi. Man trūksta dokumentų.

- Kokių dokumentų???

- Leidimo gyventi, residencijos.

- .............

- Juk Lietuva nėra Europoje!!!! - Gan griežtai ir užtikrintai mane patikino darbuotoja.

- ...

- ...

- Kaip ne Europoje???? - čia norėjau paklausti, kur tuomet? Ir informuoti ją, kad Sovietų sąjunga seniai žlugusi. Ir kad mes jau spėjome susirasti naują sąjungą, kuriai galime priklausyti. Bet ta moteris neatrodė blogas žmogus, tai apsiribojau:

- Europos Sąjungoje.

- Tikrai?

Tuomet ji į mane atidžiai pasižiūrėjo. Žvilgsniu, sakančiu, kad ji ne tokia naivi, kad kažkokia mergelikė atėjusi sugebėtų ją apsukti aplink pirštą. Pasiėmė mano pasą ir ilgai bei atidžiai jį tyrinėjo. Galiausiai rado itališkai parašytą žodžių junginį "Unione Europea" ji kiek nusiramino (matyt suprato, jog manęs įtikinti Lietuvos nebuvimu Europoje nepavyks) ir pradėjo iš lėto skrebenti kompiuterio klaviatūrą.

- O ką veiksite Katanijoje? Kokiu tikslu čia esate?

- Atlieku Servizio Civile, - ramiai atsakiau.

Ji sustojo, atsisuko į mane ir išpūstomis akimis paklausė:

- Kąąąą taaaaip?????

- Servizio Civile, - patikinau.

- Gerai... - sutrikusi vėl nusisuko į savo kompiuterį ir pradėjo skrebenti jau greičiau. Matyt patikėjo, kad jei galiu savanoriauti su šiuo projektu, tai galiu turėti ir asmens kodą. Per trejetą minučių užpildžiusi visas reikiamas formas atspausdino man lapą su asmens kodu, informavo, kad kortelė bus atsiųsta paštu, palinkėjo nepamesti širdies Katanijoje ir grįžti namo pas mamą bei draugiškai šyptelėjusi atsisveikino.

Na, maniau, kad pasijuoksiu iš to, jog mane bandė įtikinti, kad nesu Europos Sąjungos pilietė ir bus baigtas kriukis. Bet nuotykiai čia dar tik prasidėjo. Po pietų nukulniavau į banką, kuris siūlo nemokamas paslaugas visiems Servizio Civile savanoriams. O sąskaitą itališkame banke reikia turėti. Rekomenduojamas bankas rašo, kad tam, jog atsidarytum sąskaitą, turi prieš tris darbo dienas suderinti asmeninį susitikimą su specialistu. Bandžiau tai padaryti internetu kol dar buvau Lietuvoje. Sistema neveikė. Taigi, tiesiog turėdama visus reikiamus dokumentus nukulniavau į banką. Eilės nebuvo, mane pasitiko banko direktorius, paklausė, kokiu tikslu ir išreiškė apgailestavimą, kad nėra tikras ar mane, nesusitarusią iš anksto, specialistai spės priimti. Paisūlė užeiti į kabinetą ir jis man paskirs laiką. Pakeliui išsiaiškinome, kad noriu pasinaudoti jo pasiūlymu Servizio Civile savanoriams. Jis, kaip ir moteris iš institucijos, pažiūrėjo nepatikliai. Neva kaip aš galiu dalyvauti programoje skirtoje italams????? Atsisėdom prie stalo ir prasidėjo:

- Ar galite man parodyti dokumentus?

- Štai pasas... štai itališkas asmens kodas... štai sutartis su organizacija, kurioje savanoriauju.

- O... leidimas gyventi? - sklaidydamas ant stalo dokumentus klausia banko vadovas?

- ... kas toks?

- Leidimas gyventi.

- Kam man jis?

- ...

- Na, nereikia Eurpos sąjungos piliečiams leidimo gyventi.

- ...

- O tai kaip jūs manote, kodėl man išdavė asmens kodą be leidimo gyventi?

- O tai nereikia Srvizio Civile leidimo gyventi?

- ...

- Na gerai... tada duokite dokumentą patvirtinantį rezidenciją Italijoje.

- ...

- Reikia.

- ...

- Galit neduoti man leidimo gyventi, bet rezidenciją patvirtinantį dokumentą atsineškite. Ketvirtadienį 9:00 paskiriu jums susitikimą. Ir ateikite su dokumentu.

- Gerai. O kaip patvirtinantis dokumentas, kad atlieku savanorišką tarnybą, tinka sutartis su organizacija?

- Tinka, bet geriau būtų, jei atsineštumėte ir organizacijos išrašytą, užantspauduotą ir pasirašytą laišką, kad tikrai ją atliekate.

Ketvirtadienį 9:00 aš jau žinau (nes visas dienas intensyviai aiškinausi situaciją), kad viskas priklauso nuo banko darbuotojo. Jam gali pakakti tik sutarties ir organizacijos laiško, kad aš tikrai metus praleisiu Italijoje, kad gausiu valstybės man skiriamus pinigus, o tam reikia turėti banko sąskaitą. Tuo metu jau žinau, kad kai kuriems darbuotojams visiškai pakanka žinoti tavo gyvenamąją vietą ir jie tau be jokių didesnių problemų atidaro sąskaitą banke įvedę tavo gyvenamosios vietos adresą. Bet žinau ir tai, kad dar kitiems to toli gražu nepakanka.

Kolegė man pasiūlo vieną Italijoje puikiai veikiančią išeitį. Tiesą sakant gėda sakyti... bet faktai lieka faktais... ji man pasiūlo išnaudoti savo moteriškus privalumus dantų užkalbėjimui. Žinau, gal ir negražu, bet kai reikia... tai reikia... ketvirtadienio ryte 9:00 įžengiu į banką su didžiausia savo turima iškirpte. Laukiu, kol atsilaisvins vienas iš konsultantų, galintis mane priimti. Mintyse tyliai ir susigėdusi meldžiuosi: "Prašau, kad atsilaisvintų vyras... prašau, kad atsilaisvintų vyras... ir kad jis būtų heteroseksualus... arba kad moteris būtų homoseksuali..." Žinau gėda ir labai jau menkadvasiška. Kažkur mintyse vis prabėga mintis: "Velnias, Akvile... o gal davai naudokis smegenimis, ne papais?" Bet tada vėl pagalvoju, kad esu Italijoje ir toliau meldžiu, kad mano papai atneštų man naudos.

Tiesa, gindamasi norėčiau pasakyti, kad tai nebuvo prstitucija. Aš pinigų neprašiau. Tik banko sąskaitos. Tuščios.

Pro šalį praeina mano jau pažįstamas banko direktorius. Nueina pas abu konsultantus, pasikalba, praeidamas mane informuoja "Kolega jau beveik baigė. Tuoj jus pakvies." Padėkoju ir toliau kalbu savo maldelę. Mano nelaimei atsilaisvina moteris. Prieina prie manęs, pasikviečia. Aš dar bandau sakyti, kad vienas pagyvenęs ponas atėjo prieš mane, kad jis sakė jam tik trumpam. Ji užsispyrusi mane nusiveda su savimi. Ilgainiui išblėsta paskutinė viltis dėl jos homoseksualumo, kai kažkoks vyrukas jai atneša didžiulę puokštę rožių. Pasirodo jos vyras sukaktuvių proga siunčia. Na, tiek to, galvoju. Įjungsiu smegenis.

Paprašo dokumentų. Aš juos po vieną kraunu ant stalo mintyse kartodama pasiruoštą kalbą, kodėl neturiu residenciją patvirtinančio dokumento. Bet ji manęs jo neprašo. Maža to, kai paklausia ar ją turiu, man atsakius, kad ne, ji dar kartą peržvelgia mano atsineštus dokumentus ir linkteli sakydama: "Na, bet sutartis ir organizacijos laiškas patvirtina, kad vistiek čia gyvenate. Tai viskas tvarkoje." Ji pildo formas toliau, kai staiga į kabinetą įeina direktorius. Pasidomi ar viskas gerai, pasieirauja, kaip aš čia nusprenžiau gyventi Italijoje ir tą savanorystę kaip čia man pavyko atlikinėti. Pasikalbam draugiškai. Aš jau rami, kad nebeturiu problemų. Tada ir klausia:

- O residencijos dokumentą atsinešėte?

- Ne. Ir paaiškinsiu kodėl, - aiškinu.

- Tai pasidarykite residenciją. Mes, žinoma, jums sąskaitą atidarysime. Bet kaip neresidentui. O tai, patikėkite, kainuos.

Aš giliai įkvepiu. Direktorius išeina. Darbuotoja vis dar stengiasi surasti išeitį. Skambina kažkam, teiraujasi ar tikrai neužtenka. Pakužda man, kad jei pažadėsiu jai atnešti tą dokumentą vėliau, tada ji man avansu atidarys sąskaitą dar šiandien. Aš svarstau. O gal tikrai? Bet paskutinę akimirką persigalvoju. Nenoriu jai sukelti problemų. Išeinu iš banko sugaišusi valandą laiko ir nieko nepešusi.

Dabar kuriame kitus planus. Be papų šį kartą. Bus matyti. Bet moralas toks: Lietuvoje didelę dalį dokumentų užsipildai namuose, pasirašai elektroniniu parašu ir gyveni laimingas. Kažkokia tvarka yra: banke papai neveikia. O ir žmonės normaliai tau gali paaiškinti, ką daryti toliau. Ir dar... smegenys yra geriau, negu papai. Eksperimentas atliktias. Ir patvirtintas. Ir Lietuva turbūt Europos Sąjungoje...

Pirmas palinkėjimas: nebijokite laužyti sau duotų pažadų

Turbūt taip nutinka kiekvienam. Kartais pažadu sau dalykus, o vėliau tų pažadų netęsiu. Blogiausia, kad vėliau surandu tam pateisinimą ir sau atleidžiu. O jei ir nerandu... vistiek atleidžiu. Anksčiau galvojau, kad tai blogai. Dabar būčiau linkusi sudvejoti. Nes kartais tokie netęsėti pažadai leidžia lankstyti laiką ir erdvę kaip žilvičio šakelę ir atrasti tai, ko net nesitikėjai atrasti. Kur kas didesnio ir gražesnio. Kartais. Kitais kartais turbūt būtų geriau jei ta žilvičio šakele kas užvažiuotų per minkštąją ir paskytų: "Kokį velnią tu manaisi daranti???"

Rašau visą tai, nes visai neseniai perskaičiau vieną blogo straipsnį su vienos merginos metų refleksija. Pagalvojau, kad būtų visai naudinga ir man tokią pasidaryti. Įsijungiau savo blogą ir pamačiau, kad paskutinį kartą rašiau gegužės mėnesį. "O buvai sau pažadėjusi viską fiksuoti šiais metais, kad vėliau nepamirštum labai svarbių atradimų ir pamokų...", pagalvojau ir įsivaizduojama žilvičio šakele (ktš) pliaukštelėjau sau per moralinę minkštają.

Tada mintis vijo viena kitą. Gavosi refleksija, bet ne tiek apie metus, kiek apie tai, ar tikrai sau netęsėti pažadai toks jau blogas dalykas... ir atradau, kad kartais būtent dėl to, kad pasirenki nedaryti kažko, ką pasižadėjai, atsiduri visai netikėtoje vietoje ir atrandi neįtikėtinus dalykus.

Tarkime, buvau sau pasižadėjusi, kad per pirmąjį mėnesį išmoksiu italų kalbą. Na, ne taip, kad galėčiau kalbėti be sutrikimų, nes tai turbūt sunkiai įmanoma, kai atvažiavus į šalį gali pasakyti vos septynis žodžius (oda, gydytojas, viskas gerai, vasara, pamirštu ir būsiu)... Na, pastangas aš dėjau, į pamokas vaikščiojau, negaliu sakyt, kad ne. Bet buvo ir kitų dalykų, kuriuos norėjosi daryti, tad po pirmo mėnesio dar ne visus iš tų septynių žodžių galėjau pavartoti sakinyje. Sekančius tris mėnesius galvoj vis skambėdavo frazės italų kalba, bet kai išsižiodavau jas pasakyti, kažkaip išgirsdavau anglišką jų versiją. Kaip drugelis stiklainyje vis atsimušdavau į tikrą lietuviško perfekcionizmo sukurtą baimės sieną.

Verkiau ir kankinausi, kad ta baimė neleidžia ištęsėti sau duotų pažadų, nes be italų kalbos Italijoj išgyventi... na...  sunku būtų kiek per švelnus išsireiškimas. Be kalbos čia tiesiog egzistuoji ir tiek. Finale po keturių mėnesių sėdėjimo kaip vandens į burną prisipylus išsižiojau. Ir pajudėjo. Dar po trijų suvokiau, kad mane supranta, o man kalbėti itališkai patinka net labiau, nei angliškai. Ir kad kalbos žinojimas atveria duris ir langus kitos kultūros pažinimui. Tą kart sau pačiai irgi įvariau savo įsivaizduojama žilvičio šakele gerulį ktš palydimą: "Mamma mia... kodėl bijojai pradėti kalbėti anksčiau??? Žinai, kiek dalykų praleidai, nepamatei, nepatyrei ir neišmokai??? Išbarstei iššvaistei brangų laiką."

Bet kai gerai pagalvoju, per tuos keturis mėnesius išmokau tiek daug... ir jei būčiau nebijojusi kalbėti ir pasinėrusi tik į kultūrą, nebūčiau išmokusi mokytis, nusileisti, patylėti (tie, kas pažįsta mane, žino, kad tai iki šiol buvo man didelis iššūkis...), susidraugauti net nekalbant viena kalba, nebūčiau suvokusi, kad kalba nėra barjeras draugystei ir bendravimui. Nebūčiau atradusi, kaip gražu, kai tavo galvoje, kaip kavos puodelis, pačiu natūraliausiu, neprievartos būdu, užsipildo indelis, ant kurio parašyta "Italų kalba" ir kuris iki šiol buvo visiškai tuščias.

Ir jei nuo pradžių būčiau tęsėjusi sau pažadą atidžiai sekti susidarytu projekto pradžioje veiklų planu, nebūčiau nuveikusi nuostabiausių dalykų ir susipažinusi su nepakartojamais žmonėmis. Ir jei būčiau tęsėjusi sau pažadą nesieškoti draugysčių, o dirbti ("nes juk to čia ir atvažiavau"), tada tikrai nebūčiau atradusi nepakartojamai nuostabių žmonių, veiklų, vietų, patirčių.

Šiandien galvoju, kad ir tai, jog neišpildžiau sau duoto pažado kas savaitę parašyti po vieną blogo straipsnį, nėra tokia jau didelė problema. Per tą laiką nuveikiau kažką daugiau. O prisiminimai, kuriuos norėjau užfiksuoti, jie mano galvje ir širdyje. Ir visos pamokos, ir visi perlipimai per save. Ir visi pakilimai ir nuosmūkiai. Ir visos meilės ir neapykantos. Ir visi žingsniai, kurie tas neapykantas pakeičia meilėmis ir atvirkščiai. Visos ašaros ir visi šypsniai. Ir Etnos išsiveržimai. Ir pasiilgimai ir susitikimai. Viskas įrašyta. Maktub, sakytų arabai. Ir turbūt būtų teisųs.

Pirmas mano palinkėjimas metų pabaigai visiems: pasiėmę žilvičio šakelę lankstykite ją kiek norite, sukurkite ką nors gražaus, bet ginkdie nektšinkit ja sau per užkapalius. Smurtu nieko nepasieksi. Pasidžiaukite tuo, ką atradote, o ne graužkite save dėl to, ko nepadarėte. Džiaugtis visada maloniau, nei graužtis. Ir tik jūs pasirenkate, kaip norite jaustis.

Naujas žvilgsnis į lietuvių kalbą ARBA žodžio spirgutis analizė

Įdomus dalykas ta savanorystė užsienyje. Pradedi įsisavinti naują kalbą, prisitaikyti prie naujos kultūros ir naujų taisyklių. Tarkime: man prireikė keletos mėnesių, jog įprasčiau vaikščioti per gatvę ne per perėją. Ir nežiūrėti kreivai į tuos, kurie meta šiukšles tiesiai ant šaligatvio. Net jei šalia stovi policininkas. Bet dar gražesnis dalykas - lietuviškos kultūros ir kalbos atradimas. Tas atitrūkimas nuo visko, kas vyksta mūsų šalyje leidžia šviežiom akim pažvelgti į savo šaknis. Labiausiai mėgaujuosi nauju žvilgsniu į savo kalbą. 

Kalbėdama ir rašydama lietuviškai pradėjau vartoti žodžius, kurių net nesitikėjau žinanti. O į kitus tiesiog pažvelgiau iš šalies bandydama paaiškinti kitiems žodžių reikšmę. Vienas didesnių atradimų - žodis spirgutis. Mano giliu įsitikinimu jis nepelnytai išstumtas iš mūsų kasdienės kalbos.

Norėčiau skirti šiek tiek dėmesio šiam žodžiui ir jo analizei, nes jis tikrai to nusipelnė.

Paanalizuokime jį morfemiškai ir darybiškai (būsiu atvira - nesu tikra, kaip tokios analizės daromos, bet bandysiu išrasti nuosavą metodą):

SPIRGUTIS

Žodžio šaknis: SPIRG. Kildinčiau ją iš veiksmažodžio spirgėti (nes spirgutis yra tas, kuris spirga). Apibūdina šnypščiantį ir traškantį garsą bei nenutrūkstamą šokčiojimą iš vietos į vietą.

Priesaga: UT. Mažybinė maloninė priesaga, nurodanti, kad apibūdinamas dalykas yra mažas ir mielas, keliantis geras emocijas.

Galūnė: IS. Nurodo vyriškąją žodžio giminę.

Reikšmė: SPIRGUTIS yra mažas mielas dalykiukas (naudojant personifikaciją - berniukas), skleidžiantis šnypščiantį ir traškantį garsą, nuolat šokčiojantis iš vietos į vietą. Nustojęs šokčioti ramiai atsigula ant cepelino ir tiesiog skleidžia savitą aromatą.

IŠVADOS: pradžioje minėjau, kad žodis yra nepelnytai išbrauktas iš kasdienės lietuvių kalbos. Tai sakydama nenoriu paskatinti visų pradėti kasdien valgyti cepelinus ar bulvinius blynus su spirgučių padažu, vien tam, kad galėtumėte pasakyti: "Šiandien valgiau spirgučius". Turbūt tai nebūtų itin sveika. Tačiau šis žodis toks smagus, kad galima jį įtraukti į įvairiausių palyginimų ir metaforų sudėtį. Štai, kad ir:

Šokuoja Ignutis gatve, kaip spirgutis keptuvėje.

Arba:

Ech, tas Ignutis, šėlo visą dieną, o dabar va guli ramus. Kaip koks spirgutis.

Atrodo vienas žodelytis, o pasako tiek daug: apsako traškantį ir šnypščiantį garsą, šokčiojimą iš vietos į vietą, išsirtinį ir savitą aromatą... jei veiksmas vyksta saulėtą vasaros dieną - gali atskleisti net odos spalvą.

Mieli Lietuvos žmonės. Kreipiuosi į jus prašydama: vartokime mūsų gimtąją kalbą su meile ir pasididžiavimu. Atsakingai. Ji tikrai to verta.

P.S. Ar žinote, kad... lietuvių kalba yra vienas iš pagrindinių šaltinių, padedančių atkurti mirusias indoeuropiečių kalbas greta tokių kalbų, kaip sanskritas, senovės graikų, lotynų ir kitų indoeuropiečių kalbų. Tiems, kurie nori išgirsti, kaip iš tiesų skambėjo indoeuropiečių kalbos senovėje netgi siūloma atvažiuoti į Lietuvą ir pasiklausyti kaip mes, mielieji, kalbamės.

Kaip įsiutinti italą? (Priede - receptas makaronų apkepui)

Italų emocingumas - ne iš piršto laužtas reikalas. Jie šaunūs, draugiški, svetingi, atsipūtę, linksmi, daug ir garsiai kalba, gestikulioja, net suvaidina kai kurias pasakojimo vietas. Bet užtenka vieno žingsnio į šalį ir visa tai sustoja. Lūpos susičiaupia ir susiurėja iki siūlo pločio dryželių veiduose. Akys prisimerkia, oda pabala, o delnai susisuka į tvirtą kumštuką. Iš įsiučio virpantis antakis ir kategoriškas, garsus, užtikrintas: "NO!!! No no no!!!" Praeitą savaitgalį perskaitėme vieną blogo įrašą, kuriame buvo smulkiai aprašyta, kaip lengvai pasiekti šią transformaciją. Išbandėme. Veikia.

Su draugais Prancūzu Tomu ir Vengru Šaba perskiatėme straipsnius apie savo tautiečius. Padiskutavome kas tiesa, o kas melas, ko trūksta, o ko per daug. Ir atsidarėme straipsnį How to piss off an Italian. Savo tautas pažįstame kaip nuluptas, o štai su italais buvo kiek įdomiau. Nusprendėme išbandyti, kaip veikia šis metodas. Atsitiktinai pasirinkome tris mūsų kelyje pasipainiojusias itales ir išbandėme du patarimus: supainiojome regionus ir pasakėme, kad norėtume pasigaminti Bolgnese padažą spagečiams, bet papildomai pridėti kiaušinio ir kukurūzų.

PIRMAS DUBLIS

Mano kambariokė Rita (Sicilija)

- Rita, mes čia kalbėjom... galiu paklausti tavęs kai ko?
- Taip taip. Sakyk!
- Kadangi tu esi kilusi iš Sardinijos...
- Akvile!
- Ką?
- Aš ne iš Sardinijos, aš iš Sicilijos... - lūpų kampučiai nusileido, o rankos nusviro. Atrodo, mano kambariokė nusiminė.
- Na, tai ne taip ir svarbu. Vistiek italė.
Antakiai priartėjo vienas prie kito. Veide sužibo klausimas "Kaip tai ne taip ir svarbu???" Bet Rita tyliai laukė, kas bus toliau.
- Mes čia galvojom pasigaminti kažką itališko.
Rita pritariamai linkčioja. Atrodo palengvejo, kad vis tik paklausiu kažko, ką ji gali papasakoti.
- Tai nusprendėm pasigaminti spagečius su Bolognese padažu.
Antakiai vėl grįžo į tą pačią padėtį. Taip pat ir lūpų kampučiai.
- Tik galvojam, kad norim kiek patobulinti receptą.
- Kaip??? - akys išsipučia. Atrodo, jog būčiau pasakius, kad ketinu jos mėgstamiausia suknele išvalyti grindis.
- Galvojam pridėti šiek tiek kiaušinio, - kol kas nulis reakcijos. Bet duodu jai keletą sekundžių suvokti, apie ką kalbu. Niekas nesikeičia.
- Ir kukurūzų, - baigiu sakinį.
Rita prieina prie manęs, apsikabina ir švelniai, rūpestingu balsu paklausia:
- Akvile, ar tau viskas gerai? Kas nutiko?
Atrodo tikrai susirūpinusi mano psichika.

ANTRAS DUBLIS

Mano kolegė Ersilia (Sicilija)

- Ersilija, mes čia šiandien kalbėjom. Galima tavęs kai ko paklausti?
- Taip taip. Žinoma.
- Klausyk, tu kaip kilusi iš Sardinijos... - po šios frazės išsigąstu, kad netekau draugės ir brangios kolegės. Pirmą kartą pamačiau šį žmogų... išbalusį, be lūpų ir suspaustais kumščiais. Paprastai ji nuoširdžiai ir kantriai aiškina man apie visus kultūrinius ir kalbinius dalykus. Tas keletą akimirkų tylos aš labai rimtai svarstau nedelsiant nutraukti eksperimentą. Tačiau mano smalsumas kur kas stipresnis. Nusprendžiu, kad kas padaryta - padaryta.
- Ne? - bandau pataisyti padėtį.
- Ne!!! Aš iš Katanijos!!!
- Ai, nu, bet vistiek italė. Klausyk... - veido išraiška nesikeičia. Mintyse svarstau ar mano Ersilija nepamiršo kvėpuoti...
- Mes čia norim pasigaminti ką nors itališko. Gal tu gali mums vieną patarimą duoti.
Ersilija atsileidžia. Atrodo, paliečiau gerą stygą. Savoje virtuvėje italai - kaip žuvys vandenyje. Gali apie tai klabėti valandų valandas.
- Galvojom apie Bolognese padažą su spagečiais, - vienas mano kolegės antakis klausiamai pakyla. - tik mąstom jog norim papildomai įdėti kiaušinio, - kol kas jokios reakcijos. - Ir kukurūzų.
Nežinau, kada išsigandau labiau, ar kai pasakiau, jog ji iš Sardinijos, ar kai pasakiau, jog į padažą dėsiu kukurūzų. Nuoširdžiai nežinau. Bet išsigandau taip smarkiai, kad puoliau nedelsdama aiškinti, jog tai tik eksperimentas ir aš puikiai žinau iš kur ji, kaip ir tai, kad kukurūzai Bolognese padaže - visiška katastrofa.

TREČIAS DUBLIS

Mano draugė Rossela (Sicilija)

- Rossela, mes čia kalbėjom. Kadangi tu italė, gal galėtum atsakyti į vieną klausimą?
- Taip taip. Klausk.
- Tu juk iš Sardinijos, taip?
Rosselos veidas neatrodo labai piktas. Gal todėl, kad visą vietą jame užima šokas. Pražiota burna, išpūstos akys ir sekundė tylos, rekalingos suprasti tam, kas vyksta.
- Ne. - Trumpas ir aiškus. Išbaigtas ir viską pasakantis.
- Bet kuriuo atveju... -
Dar daugiau šoko veide. Rossela negali patikėti, kad taip paprastai keičiu temą po tokio akibrokšto net neatsiprašiusi.
- ...mes čia galvojom pasigaminti kažką itališko.
Rossela yra žmogus, kuris tikrai yra be konkurencijos aistringiausias kalbėtojas apie virtuvę, maistą ir visa kita, kas su tuo susiję. Rossela įsitaiso patogiau ir pritariamai linkčioja labai laiminga tokiu mūsų užmoju.
- Nusprendėm pasigaminti spagečius su Bolognese padažu. Tik svarstom, kad labai norėtumėm kai ką pridėti, - Rossela vis dar pritariamai linkčioja. - Kiaušinių, - čia ir vėl stabteliu akimirkai. Rossela linkčioja. - Ir kukurūzų.
- No no no!!! NO NO!!! Kodėl??? - Tiesiogine to žodžio prasme ji stveriasi už galvos.
- Kukurūzai negerai?
- Negerai!!! Aišku, kad negerai! Visai negerai!!!
- O kiaušiniai?
- Kiaušiniai gerai. Bet kodėl kukurūzai???


IŠVADOS, PATARIMAI IR RECEPTAS

1. Niekada, girdit (???), NIEKADA šiukštu nesumaišykite salų. NIEKADA! Tačiau, pasak Ersilijos, mes galėjome pasielgti ir dar blogiau. Pasakyti jai, Katanijos (antro pagal dydį Sicilijos miesto) merginai, kad ji iš Palermo (pirmo pagal dydį Sicilijos miesto). Čia tas pats, kas pasakyti lietuviui, jog jis iš Rusijos. Blogai. Labai labai blogai. Bet dar blogiau pasakyti Vilniečiui, kad jis iš Kauno. Būkite atsargūs.
2. Mūsų išbandyti metodai suveikė visais trim atvejais. Rita, patvirtindama jų veiksmingumą, pridėjo, jog bet kuriuo atveju sumaišyti Italijos regionų neįmanoma, nes jie pernelyg skirtingi. Tada sekundę patylėjusi pridėjo: "Na va, iš tiesų veikia."
3. Netobulinkite tobulų itališkų receptų. Ir šiukštu - nedėkite kukurūzų į Bolognese.
4. Įsiutinti italą nėra taip sunku. Netgi labai paprasta. Bet jei taip jau netyčia atsitiko - tiesiog paprašykite pasidalinti kokiu nors geru receptu. Kaip mat atleidžia.
5. Jei jau pasigaminote Bolognese padažą, galite pagardinti jį kiaušiniais. Su padažu sumaišytus išvirtus makaronus sudėkite į skardą ir apibarstykite kapotu virtu kiaušiniu bei sūriu. Apkepkite orkaitėje. Taip pat galite naudoti ir žalią kiaušinį. Tiesiog paleiskite jį ant skardoje sudėtų makaronų, vėlgi, apibarstykite sūriu ir apkepkite orkaitėje. SKANAUS!!!

Kodėl skęstančiųjų imigrantų gelbėjimas nėra pačių skęstančiųjų imigrantų reikalas?

Mūsų su kolege straipsnis dar vis kepasi (nusprendėme nebūti greito maisto užkandine ir iškepti ne pigų blynelį su abejotinos kokybės turiniu, o rimtai ir atsakingai pasižiūrėti į informaciją), bet tiesiog negaliu patylėti. Todėl nusprendžiau padaryti nedidelį straipsnio anonsą.

Perskaitėme ir atrinkome tipiškiausias nekentėjų idėjas apie migracijos suvaldymą Europoje. Su ekspertų ir pačių imigrantų atsakymais į juos galėsite susipažinti straipsnyje, kuris pasirodys jau artimiausiomis dienomis.

Protesto akcija Katanijoje

Tačiau visą šiandieną mąstau be sustojimo: nekentėjai vis kalba, kad ne mes, o pati Afrika ar Azija turėtų spręsti imigruojančiųjų problemas. Europa turėtų nusiplauti rankas, apsistatyti elektrinėmis tvoromis ir pasigaminti daugiau bombų, kad galėtų sprogdinti į Europą plaukiančius laivus. Nes tie niekšeliai okupuoja žemyną, užgrobia taip branginamas darbo vietas (???) ir netgi žudo vargšus europiečius.

Per šiuos du su puse mėnesio Italijoje klausiausi imigrantų istorijų. Visos jos prsidėjo nuo vieno ir, mano galva, labai svarbaus taško: "Bėgau nuo karo," sako jie. Vienas vaikinas manęs paklausė: "Ar tu gyvenai šalyje, kurioje vyksta karas?" Žmonės kasdieną gyvena girdėdami sprogstančias bombas ir tratančius kulkosvaidžius. Visą laiką su mintimi: ar šį kartą bomba kris ant mano namo? Ar šitie šūviai šį kartą atmėmė mano lauke žaidžiančio vaiko gyvybę? "Taip gyvendamas tu tiesiog žinai, kad greitai mirsi," sakė man klausimą uždavęs nigerietis.

Žmonės bėga iš savo gimtųjų šalių ne todėl, kad jiems tiesiog norisi adrenalino gyvenime. Jie palieka namus, šeimas, savo gimtąją kultūrą ir žinodami, jog rizikuoja gyvybėmis, lipa į perpildytas valteles ne todėl, kad nesupranta, kas vyksta. Toks sprendimas - yra vienintelė reali galimybė likti gyvam. Jie žino, kad Viduržemio jūra gali virsti jų kapu. Tačiau į lavonų kvapu alsuojančią jūrą jie išplaukia vedami minties: "jei liksiu čia - tikrai mirsiu, o jei plauksiu - galbūt Dievas man padės ir man atsiras galimybė išgyventi."

Gelbėtojų laivas Katanijos uoste - autorius Anastasiya Bychkova

O dabar atsakymas į klausimą, kodėl Europą turi užsikrauti šitą naštą sau ant pečių? Nepaisant to, kad visų pirma mes esame žmonės ir turėtume elgtis kaip tokie, yra ir kitas momentas. Imigracija iš Afrikos ir Azijos šalių yra europiečių ir amerikiečių veiksmų pasekmė. Ne afrikiečiai ir ne azijiečiai pradėjo grobstyti savo pačių naftą, brangakmenius, naudingąsias iškasenas. Ne jie įkūrė "baltųjų" kolonijas savo žemėse. Ne jie pradėjo karus.

Nieko keisto, kad žmonės, kurie kenčia mūsų sukeltus padarinius, bėga ten, kur jų sąskaita buvo sukurtas gerbūvis. Kiekvienas veiksmas atneša pasėkmes. Ir už kiekvieną veiksmą tik mes patys turime nešti atsakomybę. Štai, kodėl imigracijos problema yra Europos problema.

Vienas komentatorius davė patarimą Italijai: išrašinėti sąskaitas Afrikos valstybėms už imigrantų gelbėjimą ir nuskendusiųjų jūroje laidojimą. Siūlyčiau visiems doriems katalikams nekentėjams pradėti melstis, kad sąskaita už padarytą moralinę žalą visoms šalims, iš kurių šiuo metu plūsta imigrantai, nebūtų išrašyta Europai.

Amen.

Atsakymai į kitus nekentėjams opius klausimus lietuviškai jau greitai naujienų portale 15min.lt.

(LT, EN, IT) Story of Jamal: looking for a peace in a small boat and under a truck

Šiame Bloge galite perskaityti istoriją lietuvių, anglų ir italų (vertimas: Oriana Sipala) kalbomis.

In this Blog you can find story written in Lithuanian, English an Italian (translation: Oriana Sipala).

In questo Blog potete trovare storie scritte in lituano, ingelese e italiano (traduzione: Oriana Sipala).

LIETUVIŠKAI

Aš tiesiog ėjau gatve ir keli vyrukai pradėjo mane kalbinti: „Ei, afgane, kam tau raudonas švarkas?“ Aš jiems atsakiau: „Ar tau kelia problemų mano švarkas? Jei nori, gali nueiti ir pats tokį nusipirkti.“ Jie man atsakė: „Tu neturi teisės vilkėti madingus drabužius.“  Jei tu vilki purvinus drabužius jie sako: „Sušiktas afganas, jis atrodo baisiai“. Bet jei apsirengi madingai jie sako: „O, afganas pavirto į žmogų“. Buvo labai sunku sustabdyti tokias gatvės patyčias, su kuriomis susidurdavau kasdien. Ir kasdien aš norėjau tiesiog ištrūkti iš Irano.

Sprendimas išvykti

Štai nuo ko visą savo paauglystę svajojo pabėgti Jamal (34). Jis gimė Afganistane, kai jam buvo ketveri – jo šeima persikėlė gyventi į Iraną. Sulaukęs dvidešimt vienerių jis nusprendė pradėti naują gyvenimą Europoje. Jo svajonių šalis ir galutinis tikslas buvo Anglija. Po keletos metų jis galiausiai gavo leidimą gyventi šalyje, bet jį suteikė ne Anglija. Šiuo metu jis gyvena Italijoje, Sicilijoje.

Pabėgti iš Irano į Graikiją jis bandė triskart. Ir tik paskutinis kartas buvo sėkmingas. Tai buvo be galo pavojingas kelias per jūrą grumiantis su gamtos jėgomis. Ir tai buvo tik pirmasis pavojus, su kuriuo jis susidūrė per penkerius metus ieškodamas geresnio gyvenimo.

Visą Jamal istoriją galite skaityti čia. 

Turkija – Graikija mažoje valtelėje

Sėkmingas kelias į Graikiją prasidėjo Turkijos pakrantėje. Jamal tuo metu buvo 23-eji. Jis drauge su dar keturiais jaunais vyrais gavo mažą valtelę. „Valtelė buvo išties maža. Mes sudėjome savo drabužius į ją, kad jie būtų sausi, kai pasieksime Graikiją ir viena koja stovėdami valtyje, o kitą įmerkę į vandenį pradėjome irkluoti.“ Gruodžio pabaigoje jie irklavo be drabužių. Buvo stingdančiai šalta, o jie turėjo susispausti mažoje valtelėje ir plaukti įmerkę vieną koją į jūrą. Nei vienas iš jų netgi tiksliai nežinojo, kaip tą valtelę irkluoti.

Kelionės metu vienas vaikinas tiesiog įšoko į vandenį. Jie jį ištraukė, paguldė valtyje ir jis visą kelią taip gulėjo šaldamas ir verkdamas. Kitas vaikinas taip pat verkė ir balsu meldėsi. Trečias nedarė nieko, tik žvalgėsi po jūrą. „Jis man pasakė, kad kalnas, į kurį žiūri – nejuda. Aš atsakiau, kad kalnas ir neturi niekur judėti, mes turim tai daryti.“ Pats Jamal stengėsi tikėti, kad Dievas padės jiems pasiekti krantą todėl visus tildė ir prašė ne kelti paniką, o tiesiog irkluoti.

Slapstymasis nuo Graikijos policijos

Dievas buvo gailestingas ir vaikinai sėkmingai pasiekė Graikijos krantą. Prieš policijai juos sugaunant ir išsivežant į komisariatą Jamal pavyko išsaugoti savo sausus drabužius. Komisariate jis šildėsi gerdamas arbatą ir kurpė pabėgimo planą: „Paklausiau policininko ar galiu nueiti persirengti. Policininkas leido man tai padaryti, tad aš nuėjau į tualetą. Kai  iš ten išėjau suvokiau, kad dabar puiki proga sprukti, nes kaip tik keitėsi pamaina.“

Jamal pabėgo į miestą. Jis stengėsi padaryti viską, kad pakeistų savo išvaizdą: nusipirko švarką, graikišką laikraštį, kad atrodytų kaip vietinis, sausainių ir skardinę Pepsi. Beieškant, kur nusipirkti akinius nuo saulės, pro šalį pravažiavo iš jūros jį ištraukęs pareigūnas. Jis atpažino Jamal ir policininkai gražino jį į komisariatą, sumušė ir nusiuntė į kamerą, kur jau sėdėjo jo draugai. Jie paėmė Jamal piršto antspaudus, o tai reiškė, jog Graikija prisiėmė visą atsakomybę už Jamal ir jis neturi galimybės išvykti į kitą šalį.

Prancūzija – Anglija po sunkvežimiu

Nepaisant to, jis vis dar svajojo patekti į Angliją, kur tuo metu gyveno jo sesuo. Po ilgų klajonių jis galiausiai pasiekė Prancūziją. Jis žinojo, kad buvimas šioje šalyje yra vienintelis šansas pasiekti savo tikslą. Tačiau surasti patikimą kontrabandininką Prancūzijoje, galintį padėti persikelti į Angliją, nebuvo tokia jau lengva užduotis. Jis su draugu nusprendė keliauti pasikliaunant savo pačių jėgomis.

Jie susirado keltą, kuris gabeno sunkvežimius į Angliją ir palindo po vienu jų. Jamal draugas įsitaisė atsarginėje padangoje, o jis pats laikėsi apsikabinęs vamzdį prie ratų. Kai keltas atvyko jie tikėjosi, jog palikęs keltą sunkvežimis stabtels ir abu galės pabėgti. Bet sunkvežimis tiesiog pradėjo važiuoti, kol pasiekė greitkelį. Buvo žiema. Jie vis dar lindėjo po sunkvežimiu ir visas sniegas ir vanduo nuo greitkelio dangos tiško jam ant veido ir viso kūno. Sunkvežimis važiavo be galo greitai. Šaltis ir drėgmė buvo tokie siaubingi, kad Jamal ėmė nebejausti pusės kūno. Tik po keletos valandų kelio sunkvežimis galiausiai sustojo ir jie pagaliau galėjo pabėgti.

Laisvės laukimas

Po trumpo Anglijoje praleisto laiko Jamal buvo grąžintas į Graikiją. Jis susidūrė su daugybe kraują stingdančių situacijų bėgdamas nuo policijos, keliaudamas iš vietos į vietą kol galiausiai apsistojo Italijoje. Šiuo metu jis turi leidimą gyventi šioje šalyje, tačiau jis vis dar laukia Italijos pilietybės.

Pasak įstatymų, Jamal pilietybę gauti gali tik gyvendamas Italijoje dešimt metų, o trejus paskutiniuosius turėdamas pastovų darbą.  Tokiu atveju jis galėtų gyventi Italijoje, keliauti po Europą ir dirbti bet kurioje šalyje kaip bet kuris kitas europietis. Deja, šio metu Italijos darbo rinka paveikta ekonominės krizės ir rasti pastovų darbą yra ganėtinai sudėtinga.

ENGLISH

I was walking on the street without any reason and some guys shouted at me: “Hey, afgan, why do you have red jacket?” I asked them: “What's the problem with this jacket? If you want you can go there and buy one.” They said: “No, you don’t have the right to wear nice clothes.” And it's also a  problem if you wear dirty clothes. They say: “Oh, shity afgan, he doesn’t look good”. And if you wear nice clothes they say: “Oh, afgan became a human now”. So it was difficult to stop those young guys on the street every day. And every day I just wanted to escape from Iran.

Decision to escape

That’s what Jamal (34) was dreaming to escape from during all his adolescence. He was born in Afganistan, when he was four – his family moved to Iran. When Jamal was 21, he decided to start a new life in Europe. His dreamland and destination was United Kingdom. After few years he finally got the residence permit, but not from UK. Now he is living in Sicily, Italy.

It took him three tries to escape from Iran to Greece. It was a really dangerous way to travel and it was just a first dangerous situation he faced during seven year old road to a better future.

From Turkey to Greece in a small boat

Successful trip to Greece started on the shore of Turkey. Jamal was 23. He and four other young men took a small boat. “The boat was really small. We put all our dry clothes inside it,  and with one leg in the boat and another in the water we started to row.” They were rowing without clothes in the end of the December. It was cold and they had to be in a small boat with one leg in the sea.  They even didn't know how to row.

During the ten hours long trip in the sea one guy just fell in the water. They lifted him out, he was lying in the boat freezing. Another one was crying and praying loudly. Third was just looking at the sea and doing nothing. “He told me, that the mountain he looks at is not moving. I said that no mountain should move, we are the ones who have to move.” He himself tried to believe that God will help them reach the land so he just was asking others not to create panic and row.

Hiding from police in Greece

God was generous and luckily they reach the shore of Greece. Jamal succeed to save his clothes before the police caught them and brought them in the police office. He was warming himself up by drinking tea and creating the plan to escape: “I asked the policemen if I can change my clothes? He said that I can, I went to the toilet, changed my clothes and when I came out there was a good moment to escape because the policemen were changing shifts.”

Jamal ran away to the city. He was doing everything to change his look. He bought a jacket, local newspaper to show that he is Greek, cookies and can of Pepsi. Before he found where to buy sun glasses the same policeman who took him out from the sea was going past and noticed him. Policemen took him to office again, beat him up and put in the camera with all his friends. They took his fingerprints. It means, that Greece took all responsibility for him and he couldn’t go to another country.

From France to UK under a truck

Anyways, he still had a dream to go to England where his sister was living at that moment. After a long jurney he finaly reached France. He knew that being in this country is the only chance to reach his destination. But the task to find smuggler who can help wasn‘t so easy. After unsuccessful tries to get in the ship both of them decided to go to England by themselves.

They found a ferry which was bringing trucks to England. They took a place under the truck. His friend has installed himself in to the spare tire and Jamal was holding himself by hugging the pipe near the wheals. When ship arrived they thought that truck will stop and they could run away. But truck just started to go. It was winter time. They were under the truck and all dirty snow from the highway was splattered to his face and body. Truck was going really fast. Jamal couldn‘t feel some parts of his body. And only after a few hours truck has stopped and they had a chance to run away.

All Jamal story you can find here. 

Waiting for freedom

After small time in England he was returned to Greece. Jamal faced a lot of gory situation by running from police, going from one place to another while he finally stayed in Italy. Now he has a residence permit to stay here but he is still waiting for a permit to leave a country.

Against the law Jamal could live and work in Europe as everyone else does if he has a citizenship of Italy. For that he must live in Italy not less than 10 years and have a regular job for last 3 years of that period. Unluckily at the moment it is quite hard to find a regular job in Italy because of the after effects of economical crisis the job market is full of unemployed people. 

ITALIANO

Camminavo per strada senza una precisa ragione, quando alcuni ragazzi si rivolsero a me dicendomi: “Ehi, afghano, perché hai una giacca rossa?”. “Che problemi ci sono con la mia giacca rossa? – risposi – Se vi piace compratene una anche voi”. “Non hai il diritto di indossare bei vestiti”, fu il loro modo di controbattere. Me se indossavo vestiti sporchi, allora loro affermavano che ero solo un afghano di merda. E se indossavo una bella giacca, dicevano: “Oh, adesso l’afghano è diventato una persona”. È stato così difficile per me sopportare queste angherie ogni giorno, e ogni giorno volevo solo scappare dall’Iran.

Decisione di fuggire

Per questa ragione Jamal sognava di scappare durante la sua adolescenza. Nato in Afghanistan, a 4 anni si spostò con la sua famiglia in Iran per via della guerra. A 21 anni decise di iniziare una nuova vita in Europa. La terra dei suoi sogni era l’Inghilterra. Alcuni anni dopo Jamal riuscì a ottenere il permesso di soggiorno, ma non laddove voleva stare. Adesso Jamal vive in Sicilia.

Tre volte tentò di fuggire dall’Iran verso la Grecia, e solo alla terza volta riuscì nel suo intento, correndo molti rischi. Da allora è iniziato un lungo cammino durato sette anni, pieno di insidie e pericoli, affrontato giorno per giorno nella speranza di avere una vita migliore.

Turchia-Grecia in un barcone

Il viaggio verso la Grecia iniziò dalle coste della Turchia. Jamal aveva solo 23 anni quando si imbarcò insieme ad altri quattro ragazzi. “La barca era veramente molto piccola – racconta Jamal – una volta saliti a bordo abbiamo sistemato i nostri vestiti al suo interno, così da poterli indossare completamente asciutti, e con una gamba dentro e una fuori abbiamo iniziato a remare”. Era dicembre. Remavano nonostante il freddo, con una gamba in acque gelate, come non avevano mai fatto prima di allora.

Le dieci ore di viaggio non furono affatto facili. Un ragazzo cadde in acqua e fu aiutato dagli altri a risalire in barca. Era congelato. Un altro piangeva e pregava forte. Un altro ancora guardava al mare, immobile, senza fa nulla. “Mi disse che la montagna davanti ai suoi occhi non si muoveva e io gli risposi che eravamo noi a doverci muovere”. Anche Jamal, nel frattempo, si sforzava di credere che Dio li avrebbe portati verso la terraferma e chiedeva agli altri di non creare panico e di remare.

Grecia – Nascondersi dalla polizia 

Dio fu generoso e fortunatamente Jamal e gli altri arrivarono in Grecia. Jamal riuscì a recuperare i suoi vestiti prima che la polizia lo fermasse e lo portasse in questura. Qui, mentre si riscaldava bevendo un tè, pensava a un piano per fuggire. “Chiesi a un poliziotto se potevo cambiarmi e lui mi rispose di sì. Perciò andai in bagno e mi cambiai i vestiti, e quando uscii colsi l’occasione di scappare, perché nel frattempo il poliziotto si era spostato”.

Jamal si allontanò. Fece di tutto per cambiare il suo aspetto. Comprò una giacca, un giornale locale per sembrare greco, cokies e una lattina di Pepsi. Ma prima di trovare un posto in cui poter comprare degli occhiali da sole, lo stesso poliziotto dal quale era fuggito lo notò. Lo prese, lo riportò in questura, lo picchiò e gli scattò una fotografia assieme a tutti gli altri. Furono prese anche le sue impronte digitali e ciò comportò, per Jamal, l’impossibilità di lasciare la Grecia, che lo aveva preso in carico, per recarsi in un altro Paese.

Francia – Inghilterra sotto un camion

Tuttavia, Jamal non abbandonò il sogno di andare in Inghilterra, dove viveva sua sorella. Dopo un lungo viaggio riuscì finalmente a raggiungere la Francia, che per lui rappresentava solo una terra di passaggio per raggiungere la sua destinazione. Trovare qualcuno che potesse aiutarlo, però, non fu per niente facile. Dopo aver fallito alcuni tentativi di imbarcarsi, Jamal e un suo amico decisero di provare un’altra strada.

Trovarono un traghetto, attraversato dai camion diretti in Inghilterra. Si piazzarono proprio sotto uno dei camion. Il suo amico stava al posto della ruota di scorta, mentre Jamal si aggrappò al condotto vicino le ruote. Quando la nave arrivò a destinazione, pensarono che il camion si sarebbe fermato e che loro avrebbero potuto fuggire via. Il camion, però, non si fermò. Era inverno e la neve sporca delle strade non faceva che schizzare contro i loro visi. Il camion andava così veloce che Jamal non riusciva più a sentire il suo corpo. Dopo parecchie ore, finalmente il camion si fermò e loro riuscirono a correre via.

All Jamal story you can find here. 

Sognando la libertà

Dopo aver trascorso qualche tempo in Inghilterra, Jamal tornò in Grecia, affrontando situazioni difficili, scappando dalla polizia, spostandosi da un posto all’altro, finché non giunse finalmente in Italia. Qui Jamal ha il permesso di soggiorno, ma non può lasciare il Paese.

Jamal potrebbe vivere e lavorare in Europa se solo avesse la cittadinanza italiana. Ma per avere questa possibilità, deve vivere in Italia non meno di dieci anni e deve avere un lavoro regolare per almeno tre anni. Purtroppo, però, non è facile in questo momento trovare un lavoro regolare in Italia: la crisi ha causato una crescita della disoccupazione senza precedenti.