2015 m. gruodžio 13 d., sekmadienis

Pirmas palinkėjimas: nebijokite laužyti sau duotų pažadų

Turbūt taip nutinka kiekvienam. Kartais pažadu sau dalykus, o vėliau tų pažadų netęsiu. Blogiausia, kad vėliau surandu tam pateisinimą ir sau atleidžiu. O jei ir nerandu... vistiek atleidžiu. Anksčiau galvojau, kad tai blogai. Dabar būčiau linkusi sudvejoti. Nes kartais tokie netęsėti pažadai leidžia lankstyti laiką ir erdvę kaip žilvičio šakelę ir atrasti tai, ko net nesitikėjai atrasti. Kur kas didesnio ir gražesnio. Kartais. Kitais kartais turbūt būtų geriau jei ta žilvičio šakele kas užvažiuotų per minkštąją ir paskytų: "Kokį velnią tu manaisi daranti???"

Rašau visą tai, nes visai neseniai perskaičiau vieną blogo straipsnį su vienos merginos metų refleksija. Pagalvojau, kad būtų visai naudinga ir man tokią pasidaryti. Įsijungiau savo blogą ir pamačiau, kad paskutinį kartą rašiau gegužės mėnesį. "O buvai sau pažadėjusi viską fiksuoti šiais metais, kad vėliau nepamirštum labai svarbių atradimų ir pamokų...", pagalvojau ir įsivaizduojama žilvičio šakele (ktš) pliaukštelėjau sau per moralinę minkštają.

Tada mintis vijo viena kitą. Gavosi refleksija, bet ne tiek apie metus, kiek apie tai, ar tikrai sau netęsėti pažadai toks jau blogas dalykas... ir atradau, kad kartais būtent dėl to, kad pasirenki nedaryti kažko, ką pasižadėjai, atsiduri visai netikėtoje vietoje ir atrandi neįtikėtinus dalykus.

Tarkime, buvau sau pasižadėjusi, kad per pirmąjį mėnesį išmoksiu italų kalbą. Na, ne taip, kad galėčiau kalbėti be sutrikimų, nes tai turbūt sunkiai įmanoma, kai atvažiavus į šalį gali pasakyti vos septynis žodžius (odagydytojas, viskas gerai, vasara, pamirštu ir būsiu)... Na, pastangas aš dėjau, į pamokas vaikščiojau, negaliu sakyt, kad ne. Bet buvo ir kitų dalykų, kuriuos norėjosi daryti, tad po pirmo mėnesio dar ne visus iš tų septynių žodžių galėjau pavartoti sakinyje. Sekančius tris mėnesius galvoj vis skambėdavo frazės italų kalba, bet kai išsižiodavau jas pasakyti, kažkaip išgirsdavau anglišką jų versiją. Kaip drugelis stiklainyje vis atsimušdavau į tikrą lietuviško perfekcionizmo sukurtą baimės sieną.

Verkiau ir kankinausi, kad ta baimė neleidžia ištęsėti sau duotų pažadų, nes be italų kalbos Italijoj išgyventi... na...  sunku būtų kiek per švelnus išsireiškimas. Be kalbos čia tiesiog egzistuoji ir tiek. Finale po keturių mėnesių sėdėjimo kaip vandens į burną prisipylus išsižiojau. Ir pajudėjo. Dar po trijų suvokiau, kad mane supranta, o man kalbėti itališkai patinka net labiau, nei angliškai. Ir kad kalbos žinojimas atveria duris ir langus kitos kultūros pažinimui. Tą kart sau pačiai irgi įvariau savo įsivaizduojama žilvičio šakele gerulį ktš palydimą: "Mamma mia... kodėl bijojai pradėti kalbėti anksčiau??? Žinai, kiek dalykų praleidai, nepamatei, nepatyrei ir neišmokai??? Išbarstei iššvaistei brangų laiką."

Bet kai gerai pagalvoju, per tuos keturis mėnesius išmokau tiek daug... ir jei būčiau nebijojusi kalbėti ir pasinėrusi tik į kultūrą, nebūčiau išmokusi mokytis, nusileisti, patylėti (tie, kas pažįsta mane, žino, kad tai iki šiol buvo man didelis iššūkis...), susidraugauti net nekalbant viena kalba, nebūčiau suvokusi, kad kalba nėra barjeras draugystei ir bendravimui. Nebūčiau atradusi, kaip gražu, kai tavo galvoje, kaip kavos puodelis, pačiu natūraliausiu, neprievartos būdu, užsipildo indelis, ant kurio parašyta "Italų kalba" ir kuris iki šiol buvo visiškai tuščias.

Ir jei nuo pradžių būčiau tęsėjusi sau pažadą atidžiai sekti susidarytu projekto pradžioje veiklų planu, nebūčiau nuveikusi nuostabiausių dalykų ir susipažinusi su nepakartojamais žmonėmis. Ir jei būčiau tęsėjusi sau pažadą nesieškoti draugysčių, o dirbti ("nes juk to čia ir atvažiavau"), tada tikrai nebūčiau atradusi nepakartojamai nuostabių žmonių, veiklų, vietų, patirčių.

Šiandien galvoju, kad ir tai, jog neišpildžiau sau duoto pažado kas savaitę parašyti po vieną blogo straipsnį, nėra tokia jau didelė problema. Per tą laiką nuveikiau kažką daugiau. O prisiminimai, kuriuos norėjau užfiksuoti, jie mano galvje ir širdyje. Ir visos pamokos, ir visi perlipimai per save. Ir visi pakilimai ir nuosmūkiai. Ir visos meilės ir neapykantos. Ir visi žingsniai, kurie tas neapykantas pakeičia meilėmis ir atvirkščiai. Visos ašaros ir visi šypsniai. Ir Etnos išsiveržimai. Ir pasiilgimai ir susitikimai. Viskas įrašyta. Maktub, sakytų arabai. Ir turbūt būtų teisųs.

Pirmas mano palinkėjimas metų pabaigai visiems: pasiėmę žilvičio šakelę lankstykite ją kiek norite, sukurkite ką nors gražaus, bet ginkdie nektšinkit ja sau per užkapalius. Smurtu nieko nepasieksi. Pasidžiaukite tuo, ką atradote, o ne graužkite save dėl to, ko nepadarėte. Džiaugtis visada maloniau, nei graužtis. Ir tik jūs pasirenkate, kaip norite jaustis.

2015 m. gegužės 15 d., penktadienis

Naujas žvilgsnis į lietuvių kalbą ARBA žodžio spirgutis analizė

Įdomus dalykas ta savanorystė užsienyje. Pradedi įsisavinti naują kalbą, prisitaikyti prie naujos kultūros ir naujų taisyklių. Tarkime: man prireikė keletos mėnesių, jog įprasčiau vaikščioti per gatvę ne per perėją. Ir nežiūrėti kreivai į tuos, kurie meta šiukšles tiesiai ant šaligatvio. Net jei šalia stovi policininkas. Bet dar gražesnis dalykas - lietuviškos kultūros ir kalbos atradimas. Tas atitrūkimas nuo visko, kas vyksta mūsų šalyje leidžia šviežiom akim pažvelgti į savo šaknis. Labiausiai mėgaujuosi nauju žvilgsniu į savo kalbą. 

Kalbėdama ir rašydama lietuviškai pradėjau vartoti žodžius, kurių net nesitikėjau žinanti. O į kitus tiesiog pažvelgiau iš šalies bandydama paaiškinti kitiems žodžių reikšmę. Vienas didesnių atradimų - žodis spirgutis. Mano giliu įsitikinimu jis nepelnytai išstumtas iš mūsų kasdienės kalbos.

Norėčiau skirti šiek tiek dėmesio šiam žodžiui ir jo analizei, nes jis tikrai to nusipelnė.

Paanalizuokime jį morfemiškai ir darybiškai (būsiu atvira - nesu tikra, kaip tokios analizės daromos, bet bandysiu išrasti nuosavą metodą):

SPIRGUTIS

Žodžio šaknis: SPIRG. Kildinčiau ją iš veiksmažodžio spirgėti (nes spirgutis yra tas, kuris spirga). Apibūdina šnypščiantį ir traškantį garsą bei nenutrūkstamą šokčiojimą iš vietos į vietą.

Priesaga: UT. Mažybinė maloninė priesaga, nurodanti, kad apibūdinamas dalykas yra mažas ir mielas, keliantis geras emocijas.

Galūnė: IS. Nurodo vyriškąją žodžio giminę.

Reikšmė: SPIRGUTIS yra mažas mielas dalykiukas (naudojant personifikaciją - berniukas), skleidžiantis šnypščiantį ir traškantį garsą, nuolat šokčiojantis iš vietos į vietą. Nustojęs šokčioti ramiai atsigula ant cepelino ir tiesiog skleidžia savitą aromatą.

IŠVADOS: pradžioje minėjau, kad žodis yra nepelnytai išbrauktas iš kasdienės lietuvių kalbos. Tai sakydama nenoriu paskatinti visų pradėti kasdien valgyti cepelinus ar bulvinius blynus su spirgučių padažu, vien tam, kad galėtumėte pasakyti: "Šiandien valgiau spirgučius". Turbūt tai nebūtų itin sveika. Tačiau šis žodis toks smagus, kad galima jį įtraukti į įvairiausių palyginimų ir metaforų sudėtį. Štai, kad ir:

Šokuoja Ignutis gatve, kaip spirgutis keptuvėje.

Arba:

Ech, tas Ignutis, šėlo visą dieną, o dabar va guli ramus. Kaip koks spirgutis.

Atrodo vienas žodelytis, o pasako tiek daug: apsako traškantį ir šnypščiantį garsą, šokčiojimą iš vietos į vietą, išsirtinį ir savitą aromatą... jei veiksmas vyksta saulėtą vasaros dieną - gali atskleisti net odos spalvą.

Mieli Lietuvos žmonės. Kreipiuosi į jus prašydama: vartokime mūsų gimtąją kalbą su meile ir pasididžiavimu. Atsakingai. Ji tikrai to verta.

P.S. Ar žinote, kad... lietuvių kalba yra vienas iš pagrindinių šaltinių, padedančių atkurti mirusias indoeuropiečių kalbas greta tokių kalbų, kaip sanskritas, senovės graikų, lotynų ir kitų indoeuropiečių kalbų. Tiems, kurie nori išgirsti, kaip iš tiesų skambėjo indoeuropiečių kalbos senovėje netgi siūloma atvažiuoti į Lietuvą ir pasiklausyti kaip mes, mielieji, kalbamės.

2015 m. gegužės 10 d., sekmadienis

Kaip įsiutinti italą? (Priede - receptas makaronų apkepui)

Italų emocingumas - ne iš piršto laužtas reikalas. Jie šaunūs, draugiški, svetingi, atsipūtę, linksmi, daug ir garsiai kalba, gestikulioja, net suvaidina kai kurias pasakojimo vietas. Bet užtenka vieno žingsnio į šalį ir visa tai sustoja. Lūpos susičiaupia ir susiurėja iki siūlo pločio dryželių veiduose. Akys prisimerkia, oda pabala, o delnai susisuka į tvirtą kumštuką. Iš įsiučio virpantis antakis ir kategoriškas, garsus, užtikrintas: "NO!!! No no no!!!" Praeitą savaitgalį perskaitėme vieną blogo įrašą, kuriame buvo smulkiai aprašyta, kaip lengvai pasiekti šią transformaciją. Išbandėme. Veikia.

Su draugais Prancūzu Tomu ir Vengru Šaba perskiatėme straipsnius apie savo tautiečius. Padiskutavome kas tiesa, o kas melas, ko trūksta, o ko per daug. Ir atsidarėme straipsnį How to piss off an Italian. Savo tautas pažįstame kaip nuluptas, o štai su italais buvo kiek įdomiau. Nusprendėme išbandyti, kaip veikia šis metodas. Atsitiktinai pasirinkome tris mūsų kelyje pasipainiojusias itales ir išbandėme du patarimus: supainiojome regionus ir pasakėme, kad norėtume pasigaminti Bolgnese padažą spagečiams, bet papildomai pridėti kiaušinio ir kukurūzų.

PIRMAS DUBLIS

Mano kambariokė Rita (Sicilija)

- Rita, mes čia kalbėjom... galiu paklausti tavęs kai ko?
- Taip taip. Sakyk!
- Kadangi tu esi kilusi iš Sardinijos...
- Akvile!
- Ką?
- Aš ne iš Sardinijos, aš iš Sicilijos... - lūpų kampučiai nusileido, o rankos nusviro. Atrodo, mano kambariokė nusiminė.
- Na, tai ne taip ir svarbu. Vistiek italė.
Antakiai priartėjo vienas prie kito. Veide sužibo klausimas "Kaip tai ne taip ir svarbu???" Bet Rita tyliai laukė, kas bus toliau.
- Mes čia galvojom pasigaminti kažką itališko.
Rita pritariamai linkčioja. Atrodo palengvejo, kad vis tik paklausiu kažko, ką ji gali papasakoti.
- Tai nusprendėm pasigaminti spagečius su Bolognese padažu.
Antakiai vėl grįžo į tą pačią padėtį. Taip pat ir lūpų kampučiai.
- Tik galvojam, kad norim kiek patobulinti receptą.
- Kaip??? - akys išsipučia. Atrodo, jog būčiau pasakius, kad ketinu jos mėgstamiausia suknele išvalyti grindis.
- Galvojam pridėti šiek tiek kiaušinio, - kol kas nulis reakcijos. Bet duodu jai keletą sekundžių suvokti, apie ką kalbu. Niekas nesikeičia.
- Ir kukurūzų, - baigiu sakinį.
Rita prieina prie manęs, apsikabina ir švelniai, rūpestingu balsu paklausia:
- Akvile, ar tau viskas gerai? Kas nutiko?
Atrodo tikrai susirūpinusi mano psichika.

ANTRAS DUBLIS

Mano kolegė Ersilia (Sicilija)

- Ersilija, mes čia šiandien kalbėjom. Galima tavęs kai ko paklausti?
- Taip taip. Žinoma.
- Klausyk, tu kaip kilusi iš Sardinijos... - po šios frazės išsigąstu, kad netekau draugės ir brangios kolegės. Pirmą kartą pamačiau šį žmogų... išbalusį, be lūpų ir suspaustais kumščiais. Paprastai ji nuoširdžiai ir kantriai aiškina man apie visus kultūrinius ir kalbinius dalykus. Tas keletą akimirkų tylos aš labai rimtai svarstau nedelsiant nutraukti eksperimentą. Tačiau mano smalsumas kur kas stipresnis. Nusprendžiu, kad kas padaryta - padaryta.
- Ne? - bandau pataisyti padėtį.
- Ne!!! Aš iš Katanijos!!!
- Ai, nu, bet vistiek italė. Klausyk... - veido išraiška nesikeičia. Mintyse svarstau ar mano Ersilija nepamiršo kvėpuoti...
- Mes čia norim pasigaminti ką nors itališko. Gal tu gali mums vieną patarimą duoti.
Ersilija atsileidžia. Atrodo, paliečiau gerą stygą. Savoje virtuvėje italai - kaip žuvys vandenyje. Gali apie tai klabėti valandų valandas.
- Galvojom apie Bolognese padažą su spagečiais, - vienas mano kolegės antakis klausiamai pakyla. - tik mąstom jog norim papildomai įdėti kiaušinio, - kol kas jokios reakcijos. - Ir kukurūzų.
Nežinau, kada išsigandau labiau, ar kai pasakiau, jog ji iš Sardinijos, ar kai pasakiau, jog į padažą dėsiu kukurūzų. Nuoširdžiai nežinau. Bet išsigandau taip smarkiai, kad puoliau nedelsdama aiškinti, jog tai tik eksperimentas ir aš puikiai žinau iš kur ji, kaip ir tai, kad kukurūzai Bolognese padaže - visiška katastrofa.

TREČIAS DUBLIS

Mano draugė Rossela (Sicilija)

- Rossela, mes čia kalbėjom. Kadangi tu italė, gal galėtum atsakyti į vieną klausimą?
- Taip taip. Klausk.
- Tu juk iš Sardinijos, taip?
Rosselos veidas neatrodo labai piktas. Gal todėl, kad visą vietą jame užima šokas. Pražiota burna, išpūstos akys ir sekundė tylos, rekalingos suprasti tam, kas vyksta.
- Ne. - Trumpas ir aiškus. Išbaigtas ir viską pasakantis.
- Bet kuriuo atveju... -
Dar daugiau šoko veide. Rossela negali patikėti, kad taip paprastai keičiu temą po tokio akibrokšto net neatsiprašiusi.
- ...mes čia galvojom pasigaminti kažką itališko.
Rossela yra žmogus, kuris tikrai yra be konkurencijos aistringiausias kalbėtojas apie virtuvę, maistą ir visa kita, kas su tuo susiję. Rossela įsitaiso patogiau ir pritariamai linkčioja labai laiminga tokiu mūsų užmoju.
- Nusprendėm pasigaminti spagečius su Bolognese padažu. Tik svarstom, kad labai norėtumėm kai ką pridėti, - Rossela vis dar pritariamai linkčioja. - Kiaušinių, - čia ir vėl stabteliu akimirkai. Rossela linkčioja. - Ir kukurūzų.
- No no no!!! NO NO!!! Kodėl??? - Tiesiogine to žodžio prasme ji stveriasi už galvos.
- Kukurūzai negerai?
- Negerai!!! Aišku, kad negerai! Visai negerai!!!
- O kiaušiniai?
- Kiaušiniai gerai. Bet kodėl kukurūzai???


IŠVADOS, PATARIMAI IR RECEPTAS

  1. Niekada, girdit (???), NIEKADA šiukštu nesumaišykite salų. NIEKADA! Tačiau, pasak Ersilijos, mes galėjome pasielgti ir dar blogiau. Pasakyti jai, Katanijos (antro pagal dydį Sicilijos miesto) merginai, kad ji iš Palermo (pirmo pagal dydį Sicilijos miesto). Čia tas pats, kas pasakyti lietuviui, jog jis iš Rusijos. Blogai. Labai labai blogai. Bet dar blogiau pasakyti Vilniečiui, kad jis iš Kauno. Būkite atsargūs.
  2. Mūsų išbandyti metodai suveikė visais trim atvejais. Rita, patvirtindama jų veiksmingumą, pridėjo, jog bet kuriuo atveju sumaišyti Italijos regionų neįmanoma, nes jie pernelyg skirtingi. Tada sekundę patylėjusi pridėjo: "Na va, iš tiesų veikia."
  3. Netobulinkite tobulų itališkų receptų. Ir šiukštu - nedėkite kukurūzų į Bolognese.
  4. Įsiutinti italą nėra taip sunku. Netgi labai paprasta. Bet jei taip jau netyčia atsitiko - tiesiog paprašykite pasidalinti kokiu nors geru receptu. Kaip mat atleidžia.
  5. Jei jau pasigaminote Bolognese padažą, galite pagardinti jį kiaušiniais. Su padažu sumaišytus išvirtus makaronus sudėkite į skardą ir apibarstykite kapotu virtu kiaušiniu bei sūriu. Apkepkite orkaitėje. Taip pat galite naudoti ir žalią kiaušinį. Tiesiog paleiskite jį ant skardoje sudėtų makaronų, vėlgi, apibarstykite sūriu ir apkepkite orkaitėje. SKANAUS!!!






2015 m. balandžio 23 d., ketvirtadienis

Kodėl skęstančiųjų imigrantų gelbėjimas nėra pačių skęstančiųjų imigrantų reikalas?

Mūsų su kolege straipsnis dar vis kepasi (nusprendėme nebūti greito maisto užkandine ir iškepti ne pigų blynelį su abejotinos kokybės turiniu, o rimtai ir atsakingai pasižiūrėti į informaciją), bet tiesiog negaliu patylėti. Todėl nusprendžiau padaryti nedidelį straipsnio anonsą.

Perskaitėme ir atrinkome tipiškiausias nekentėjų idėjas apie migracijos suvaldymą Europoje. Su ekspertų ir pačių imigrantų atsakymais į juos galėsite susipažinti straipsnyje, kuris pasirodys jau artimiausiomis dienomis.

Protesto akcija Katanijoje
Tačiau visą šiandieną mąstau be sustojimo: nekentėjai vis kalba, kad ne mes, o pati Afrika ar Azija turėtų spręsti imigruojančiųjų problemas. Europa turėtų nusiplauti rankas, apsistatyti elektrinėmis tvoromis ir pasigaminti daugiau bombų, kad galėtų sprogdinti į Europą plaukiančius laivus. Nes tie niekšeliai okupuoja žemyną, užgrobia taip branginamas darbo vietas (???) ir netgi žudo vargšus europiečius.

Per šiuos du su puse mėnesio Italijoje klausiausi imigrantų istorijų. Visos jos prsidėjo nuo vieno ir, mano galva, labai svarbaus taško: "Bėgau nuo karo," sako jie. Vienas vaikinas manęs paklausė: "Ar tu gyvenai šalyje, kurioje vyksta karas?" Žmonės kasdieną gyvena girdėdami sprogstančias bombas ir tratančius kulkosvaidžius. Visą laiką su mintimi: ar šį kartą bomba kris ant mano namo? Ar šitie šūviai šį kartą atmėmė mano lauke žaidžiančio vaiko gyvybę? "Taip gyvendamas tu tiesiog žinai, kad greitai mirsi," sakė man klausimą uždavęs nigerietis.

Žmonės bėga iš savo gimtųjų šalių ne todėl, kad jiems tiesiog norisi adrenalino gyvenime. Jie palieka namus, šeimas, savo gimtąją kultūrą ir žinodami, jog rizikuoja gyvybėmis, lipa į perpildytas valteles ne todėl, kad nesupranta, kas vyksta. Toks sprendimas - yra vienintelė reali galimybė likti gyvam. Jie žino, kad Viduržemio jūra gali virsti jų kapu. Tačiau į lavonų kvapu alsuojančią jūrą jie išplaukia vedami minties: "jei liksiu čia - tikrai mirsiu, o jei plauksiu - galbūt Dievas man padės ir man atsiras galimybė išgyventi."

Gelbėtojų laivas Katanijos uoste - autorius Anastasiya Bychkova
O dabar atsakymas į klausimą, kodėl Europą turi užsikrauti šitą naštą sau ant pečių? Nepaisant to, kad visų pirma mes esame žmonės ir turėtume elgtis kaip tokie, yra ir kitas momentas. Imigracija iš Afrikos ir Azijos šalių yra europiečių ir amerikiečių veiksmų pasekmė. Ne afrikiečiai ir ne azijiečiai pradėjo grobstyti savo pačių naftą, brangakmenius, naudingąsias iškasenas. Ne jie įkūrė "baltųjų" kolonijas savo žemėse. Ne jie pradėjo karus.

Nieko keisto, kad žmonės, kurie kenčia mūsų sukeltus padarinius, bėga ten, kur jų sąskaita buvo sukurtas gerbūvis. Kiekvienas veiksmas atneša pasėkmes. Ir už kiekvieną veiksmą tik mes patys turime nešti atsakomybę. Štai, kodėl imigracijos problema yra Europos problema.

Vienas komentatorius davė patarimą Italijai: išrašinėti sąskaitas Afrikos valstybėms už imigrantų gelbėjimą ir nuskendusiųjų jūroje laidojimą. Siūlyčiau visiems doriems katalikams nekentėjams pradėti melstis, kad sąskaita už padarytą moralinę žalą visoms šalims, iš kurių šiuo metu plūsta imigrantai, nebūtų išrašyta Europai.

Amen.

Atsakymai į kitus nekentėjams opius klausimus lietuviškai jau greitai naujienų portale 15min.lt.



2015 m. balandžio 16 d., ketvirtadienis

(LT, EN, IT) Story of Jamal: looking for a peace in a small boat and under a truck

Šiame Bloge galite perskaityti istoriją lietuvių, anglų ir italų (vertimas: Oriana Sipala) kalbomis.
In this Blog you can find story written in Lithuanian, English an Italian (translation: Oriana Sipala).
In questo Blog potete trovare storie scritte in lituano, ingelese e italiano (traduzione: Oriana Sipala).



LIETUVIŠKAI


Aš tiesiog ėjau gatve ir keli vyrukai pradėjo mane kalbinti: „Ei, afgane, kam tau raudonas švarkas?“ Aš jiems atsakiau: „Ar tau kelia problemų mano švarkas? Jei nori, gali nueiti ir pats tokį nusipirkti.“ Jie man atsakė: „Tu neturi teisės vilkėti madingus drabužius.“  Jei tu vilki purvinus drabužius jie sako: „Sušiktas afganas, jis atrodo baisiai“. Bet jei apsirengi madingai jie sako: „O, afganas pavirto į žmogų“. Buvo labai sunku sustabdyti tokias gatvės patyčias, su kuriomis susidurdavau kasdien. Ir kasdien aš norėjau tiesiog ištrūkti iš Irano.

Sprendimas išvykti
Štai nuo ko visą savo paauglystę svajojo pabėgti Jamal (34). Jis gimė Afganistane, kai jam buvo ketveri – jo šeima persikėlė gyventi į Iraną. Sulaukęs dvidešimt vienerių jis nusprendė pradėti naują gyvenimą Europoje. Jo svajonių šalis ir galutinis tikslas buvo Anglija. Po keletos metų jis galiausiai gavo leidimą gyventi šalyje, bet jį suteikė ne Anglija. Šiuo metu jis gyvena Italijoje, Sicilijoje.

Pabėgti iš Irano į Graikiją jis bandė triskart. Ir tik paskutinis kartas buvo sėkmingas. Tai buvo be galo pavojingas kelias per jūrą grumiantis su gamtos jėgomis. Ir tai buvo tik pirmasis pavojus, su kuriuo jis susidūrė per penkerius metus ieškodamas geresnio gyvenimo.

Visą Jamal istoriją galite skaityti čia

Turkija – Graikija mažoje valtelėje
Sėkmingas kelias į Graikiją prasidėjo Turkijos pakrantėje. Jamal tuo metu buvo 23-eji. Jis drauge su dar keturiais jaunais vyrais gavo mažą valtelę. „Valtelė buvo išties maža. Mes sudėjome savo drabužius į ją, kad jie būtų sausi, kai pasieksime Graikiją ir viena koja stovėdami valtyje, o kitą įmerkę į vandenį pradėjome irkluoti.“ Gruodžio pabaigoje jie irklavo be drabužių. Buvo stingdančiai šalta, o jie turėjo susispausti mažoje valtelėje ir plaukti įmerkę vieną koją į jūrą. Nei vienas iš jų netgi tiksliai nežinojo, kaip tą valtelę irkluoti.

Kelionės metu vienas vaikinas tiesiog įšoko į vandenį. Jie jį ištraukė, paguldė valtyje ir jis visą kelią taip gulėjo šaldamas ir verkdamas. Kitas vaikinas taip pat verkė ir balsu meldėsi. Trečias nedarė nieko, tik žvalgėsi po jūrą. „Jis man pasakė, kad kalnas, į kurį žiūri – nejuda. Aš atsakiau, kad kalnas ir neturi niekur judėti, mes turim tai daryti.“ Pats Jamal stengėsi tikėti, kad Dievas padės jiems pasiekti krantą todėl visus tildė ir prašė ne kelti paniką, o tiesiog irkluoti.

Slapstymasis nuo Graikijos policijos
Dievas buvo gailestingas ir vaikinai sėkmingai pasiekė Graikijos krantą. Prieš policijai juos sugaunant ir išsivežant į komisariatą Jamal pavyko išsaugoti savo sausus drabužius. Komisariate jis šildėsi gerdamas arbatą ir kurpė pabėgimo planą: „Paklausiau policininko ar galiu nueiti persirengti. Policininkas leido man tai padaryti, tad aš nuėjau į tualetą. Kai  iš ten išėjau suvokiau, kad dabar puiki proga sprukti, nes kaip tik keitėsi pamaina.“

Jamal pabėgo į miestą. Jis stengėsi padaryti viską, kad pakeistų savo išvaizdą: nusipirko švarką, graikišką laikraštį, kad atrodytų kaip vietinis, sausainių ir skardinę Pepsi. Beieškant, kur nusipirkti akinius nuo saulės, pro šalį pravažiavo iš jūros jį ištraukęs pareigūnas. Jis atpažino Jamal ir policininkai gražino jį į komisariatą, sumušė ir nusiuntė į kamerą, kur jau sėdėjo jo draugai. Jie paėmė Jamal piršto antspaudus, o tai reiškė, jog Graikija prisiėmė visą atsakomybę už Jamal ir jis neturi galimybės išvykti į kitą šalį.

Prancūzija – Anglija po sunkvežimiu
Nepaisant to, jis vis dar svajojo patekti į Angliją, kur tuo metu gyveno jo sesuo. Po ilgų klajonių jis galiausiai pasiekė Prancūziją. Jis žinojo, kad buvimas šioje šalyje yra vienintelis šansas pasiekti savo tikslą. Tačiau surasti patikimą kontrabandininką Prancūzijoje, galintį padėti persikelti į Angliją, nebuvo tokia jau lengva užduotis. Jis su draugu nusprendė keliauti pasikliaunant savo pačių jėgomis.

Jie susirado keltą, kuris gabeno sunkvežimius į Angliją ir palindo po vienu jų. Jamal draugas įsitaisė atsarginėje padangoje, o jis pats laikėsi apsikabinęs vamzdį prie ratų. Kai keltas atvyko jie tikėjosi, jog palikęs keltą sunkvežimis stabtels ir abu galės pabėgti. Bet sunkvežimis tiesiog pradėjo važiuoti, kol pasiekė greitkelį. Buvo žiema. Jie vis dar lindėjo po sunkvežimiu ir visas sniegas ir vanduo nuo greitkelio dangos tiško jam ant veido ir viso kūno. Sunkvežimis važiavo be galo greitai. Šaltis ir drėgmė buvo tokie siaubingi, kad Jamal ėmė nebejausti pusės kūno. Tik po keletos valandų kelio sunkvežimis galiausiai sustojo ir jie pagaliau galėjo pabėgti.

Laisvės laukimas
Po trumpo Anglijoje praleisto laiko Jamal buvo grąžintas į Graikiją. Jis susidūrė su daugybe kraują stingdančių situacijų bėgdamas nuo policijos, keliaudamas iš vietos į vietą kol galiausiai apsistojo Italijoje. Šiuo metu jis turi leidimą gyventi šioje šalyje, tačiau jis vis dar laukia Italijos pilietybės.

Pasak įstatymų, Jamal pilietybę gauti gali tik gyvendamas Italijoje dešimt metų, o trejus paskutiniuosius turėdamas pastovų darbą.  Tokiu atveju jis galėtų gyventi Italijoje, keliauti po Europą ir dirbti bet kurioje šalyje kaip bet kuris kitas europietis. Deja, šio metu Italijos darbo rinka paveikta ekonominės krizės ir rasti pastovų darbą yra ganėtinai sudėtinga.



ENGLISH

I was walking on the street without any reason and some guys shouted at me: “Hey, afgan, why do you have red jacket?” I asked them: “What's the problem with this jacket? If you want you can go there and buy one.” They said: “No, you don’t have the right to wear nice clothes.” And it's also a  problem if you wear dirty clothes. They say: “Oh, shity afgan, he doesn’t look good”. And if you wear nice clothes they say: “Oh, afgan became a human now”. So it was difficult to stop those young guys on the street every day. And every day I just wanted to escape from Iran.

Decision to escape
That’s what Jamal (34) was dreaming to escape from during all his adolescence. He was born in Afganistan, when he was four – his family moved to Iran. When Jamal was 21, he decided to start a new life in Europe. His dreamland and destination was United Kingdom. After few years he finally got the residence permit, but not from UK. Now he is living in Sicily, Italy.

It took him three tries to escape from Iran to Greece. It was a really dangerous way to travel and it was just a first dangerous situation he faced during seven year old road to a better future.

From Turkey to Greece in a small boat
Successful trip to Greece started on the shore of Turkey. Jamal was 23. He and four other young men took a small boat. “The boat was really small. We put all our dry clothes inside it,  and with one leg in the boat and another in the water we started to row.” They were rowing without clothes in the end of the December. It was cold and they had to be in a small boat with one leg in the sea.  They even didn't know how to row.

During the ten hours long trip in the sea one guy just fell in the water. They lifted him out, he was lying in the boat freezing. Another one was crying and praying loudly. Third was just looking at the sea and doing nothing. He told me, that the mountain he looks at is not moving. I said that no mountain should move, we are the ones who have to move. He himself tried to believe that God will help them reach the land so he just was asking others not to create panic and row.

Hiding from police in Greece
God was generous and luckily they reach the shore of Greece. Jamal succeed to save his clothes before the police caught them and brought them in the police office. He was warming himself up by drinking tea and creating the plan to escape: “I asked the policemen if I can change my clothes? He said that I can, I went to the toilet, changed my clothes and when I came out there was a good moment to escape because the policemen were changing shifts.”

Jamal ran away to the city. He was doing everything to change his look. He bought a jacket, local newspaper to show that he is Greek, cookies and can of Pepsi. Before he found where to buy sun glasses the same policeman who took him out from the sea was going past and noticed him. Policemen took him to office again, beat him up and put in the camera with all his friends. They took his fingerprints. It means, that Greece took all responsibility for him and he couldn’t go to another country.

From France to UK under a truck
Anyways, he still had a dream to go to England where his sister was living at that moment. After a long jurney he finaly reached France. He knew that being in this country is the only chance to reach his destination. But the task to find smuggler who can help wasn‘t so easy. After unsuccessful tries to get in the ship both of them decided to go to England by themselves.

They found a ferry which was bringing trucks to England. They took a place under the truck. His friend has installed himself in to the spare tire and Jamal was holding himself by hugging the pipe near the wheals. When ship arrived they thought that truck will stop and they could run away. But truck just started to go. It was winter time. They were under the truck and all dirty snow from the highway was splattered to his face and body. Truck was going really fast. Jamal couldn‘t feel some parts of his body. And only after a few hours truck has stopped and they had a chance to run away.

All Jamal story you can find here

Waiting for freedom
After small time in England he was returned to Greece. Jamal faced a lot of gory situation by running from police, going from one place to another while he finally stayed in Italy. Now he has a residence permit to stay here but he is still waiting for a permit to leave a country.

Against the law Jamal could live and work in Europe as everyone else does if he has a citizenship of Italy. For that he must live in Italy not less than 10 years and have a regular job for last 3 years of that period. Unluckily at the moment it is quite hard to find a regular job in Italy because of the after effects of economical crisis the job market is full of unemployed people. 



ITALIANO

Camminavo per strada senza una precisa ragione, quando alcuni ragazzi si rivolsero a me dicendomi: “Ehi, afghano, perché hai una giacca rossa?”. “Che problemi ci sono con la mia giacca rossa? – risposi – Se vi piace compratene una anche voi”. “Non hai il diritto di indossare bei vestiti”, fu il loro modo di controbattere. Me se indossavo vestiti sporchi, allora loro affermavano che ero solo un afghano di merda. E se indossavo una bella giacca, dicevano: “Oh, adesso l’afghano è diventato una persona”. È stato così difficile per me sopportare queste angherie ogni giorno, e ogni giorno volevo solo scappare dall’Iran.

Decisione di fuggire
Per questa ragione Jamal sognava di scappare durante la sua adolescenza. Nato in Afghanistan, a 4 anni si spostò con la sua famiglia in Iran per via della guerra. A 21 anni decise di iniziare una nuova vita in Europa. La terra dei suoi sogni era l’Inghilterra. Alcuni anni dopo Jamal riuscì a ottenere il permesso di soggiorno, ma non laddove voleva stare. Adesso Jamal vive in Sicilia.

Tre volte tentò di fuggire dall’Iran verso la Grecia, e solo alla terza volta riuscì nel suo intento, correndo molti rischi. Da allora è iniziato un lungo cammino durato sette anni, pieno di insidie e pericoli, affrontato giorno per giorno nella speranza di avere una vita migliore.

Turchia-Grecia in un barcone
Il viaggio verso la Grecia iniziò dalle coste della Turchia. Jamal aveva solo 23 anni quando si imbarcò insieme ad altri quattro ragazzi. “La barca era veramente molto piccola – racconta Jamal – una volta saliti a bordo abbiamo sistemato i nostri vestiti al suo interno, così da poterli indossare completamente asciutti, e con una gamba dentro e una fuori abbiamo iniziato a remare”. Era dicembre. Remavano nonostante il freddo, con una gamba in acque gelate, come non avevano mai fatto prima di allora.

Le dieci ore di viaggio non furono affatto facili. Un ragazzo cadde in acqua e fu aiutato dagli altri a risalire in barca. Era congelato. Un altro piangeva e pregava forte. Un altro ancora guardava al mare, immobile, senza fa nulla. “Mi disse che la montagna davanti ai suoi occhi non si muoveva e io gli risposi che eravamo noi a doverci muovere”. Anche Jamal, nel frattempo, si sforzava di credere che Dio li avrebbe portati verso la terraferma e chiedeva agli altri di non creare panico e di remare.

Grecia – Nascondersi dalla polizia 
Dio fu generoso e fortunatamente Jamal e gli altri arrivarono in Grecia. Jamal riuscì a recuperare i suoi vestiti prima che la polizia lo fermasse e lo portasse in questura. Qui, mentre si riscaldava bevendo un tè, pensava a un piano per fuggire. “Chiesi a un poliziotto se potevo cambiarmi e lui mi rispose di sì. Perciò andai in bagno e mi cambiai i vestiti, e quando uscii colsi l’occasione di scappare, perché nel frattempo il poliziotto si era spostato”.

Jamal si allontanò. Fece di tutto per cambiare il suo aspetto. Comprò una giacca, un giornale locale per sembrare greco, cokies e una lattina di Pepsi. Ma prima di trovare un posto in cui poter comprare degli occhiali da sole, lo stesso poliziotto dal quale era fuggito lo notò. Lo prese, lo riportò in questura, lo picchiò e gli scattò una fotografia assieme a tutti gli altri. Furono prese anche le sue impronte digitali e ciò comportò, per Jamal, l’impossibilità di lasciare la Grecia, che lo aveva preso in carico, per recarsi in un altro Paese.

Francia – Inghilterra sotto un camion
Tuttavia, Jamal non abbandonò il sogno di andare in Inghilterra, dove viveva sua sorella. Dopo un lungo viaggio riuscì finalmente a raggiungere la Francia, che per lui rappresentava solo una terra di passaggio per raggiungere la sua destinazione. Trovare qualcuno che potesse aiutarlo, però, non fu per niente facile. Dopo aver fallito alcuni tentativi di imbarcarsi, Jamal e un suo amico decisero di provare un’altra strada.

Trovarono un traghetto, attraversato dai camion diretti in Inghilterra. Si piazzarono proprio sotto uno dei camion. Il suo amico stava al posto della ruota di scorta, mentre Jamal si aggrappò al condotto vicino le ruote. Quando la nave arrivò a destinazione, pensarono che il camion si sarebbe fermato e che loro avrebbero potuto fuggire via. Il camion, però, non si fermò. Era inverno e la neve sporca delle strade non faceva che schizzare contro i loro visi. Il camion andava così veloce che Jamal non riusciva più a sentire il suo corpo. Dopo parecchie ore, finalmente il camion si fermò e loro riuscirono a correre via.

All Jamal story you can find here

Sognando la libertà
Dopo aver trascorso qualche tempo in Inghilterra, Jamal tornò in Grecia, affrontando situazioni difficili, scappando dalla polizia, spostandosi da un posto all’altro, finché non giunse finalmente in Italia. Qui Jamal ha il permesso di soggiorno, ma non può lasciare il Paese.

Jamal potrebbe vivere e lavorare in Europa se solo avesse la cittadinanza italiana. Ma per avere questa possibilità, deve vivere in Italia non meno di dieci anni e deve avere un lavoro regolare per almeno tre anni. Purtroppo, però, non è facile in questo momento trovare un lavoro regolare in Italia: la crisi ha causato una crescita della disoccupazione senza precedenti. 

(LT, EN, IT) Story of Jamal: “Mummy, I’m afraid of bombs. Can we live in the safer place?”

Šiame Bloge galite perskaityti istoriją lietuvių, anglų ir italų (vertimas: Oriana Sipala) kalbomis.
In this Blog you can find story written in Lithuanian, English an Italian (translation: Oriana Sipala).
In questo Blog potete trovare storie scritte in lituano, ingelese e italiano (traduzione: Oriana Sipala).



LIETUVIŠKAI


„Mamyte, aš bijau sprogstančių bombų garsų. Gal mes galėtumėm gyventi ten, kur saugiau?“ Tokį klausimą ketverių metų Jamal uždavė savo mamai. Šeima nusprendė palikti Afganistaną ir persikelti į Iraną. Tai buvo 1985 m. Šiandien Jamal gyvena Sicilijoje, Italijoje. Kelias valandas trukusio interviu pabaigoje aš jo paklausiau: „Ar tu pagaliau laimingas?“ Jis atsakė: „Stangiuosi tokiu būti.“ Tačiau kelias nuo vaikiškos baimės iki pastangų galiausiai atrasti laimę nebuvo toks paprastas. Kol kalbėjomės Jamal keletą kartų prisipažino, jog gyvenime buvo akimirkų, kai meldė Dievo, jog nebūtų patyręs dalykų, kuriuos teko išgyventi.

Pabėgimas nuo karo
Kai Jamal šeima nusprendė persikelti į Iraną, jam buvo vos ketveri. Viskas apie ką jis svajojo – pabėgti nuo sprogstančių bombų keliamų garsų. Septynis vaikus auginančios šeimos tėvai nusprendė, jog visi bus saugesni ir lengviau įsikurs šalyje su panašia kultūra ir kalba.

Kai jie galiausiai pasiekė Iraną, paaiškėjo, kad net šioje šalyje pradėti gyvenimą nuo nulio nebuvo taip jau lengva. Darbą turėjo tik vyresnieji Jamal broliai, jie vieninteliai išlaikė šeimą. Tai buvo sunkus fizinis darbas, todėl visa šeima kasdien eidavo padėti broliams kilnoti sunkius akmenis: taip pat ir jis, jauniausias sūnus, jo seserys ir tėtis.

Žiaurumas ir smurtas prieš paauglį
Kai Jamal pasakoja apie savo paauglystę, jis prisipažįsta: „Aš neturėjau batų ir kelnių, kurias galėčiau dėvėti eidamas į mokyklą. Kiti vaikai juokdavosi iš manęs dėl to, kad vilkėjau prastus drabužius. Tačiau kartą nusipirkau madingą raudoną švarką. Pamaniau, kad gal dabar patyčios liausis. Tačiau vaikai ėmė šaipytis iš manęs dėl to, kad esu afganas vilkintis madingą švarką.“ Iš tiesų tai vaikai tyčiojosi iš jo ne tiek todėl, kad jis rengdavosi prastesniais drabužiais, bet daugiau dėl to, kad jis buvo kilęs iš Afganistano.

Tačiau vaikai mokykloje nebuvo blogiausia, kas vyko aplink jį. Visa žiniasklaida buvo pilna neapykantos iš Afganistano atvykusiems žmonėms: didžiulės laikraščių antraštės rėkte rėkė: „Afganistanietis nužudė Irano pilietį“. Visa visuomenė buvo išbalansuota ir tiesiog pradėjo nekęsti afganistaniečių. Mokytojai, net jie mokykloje elgėsi žiauriai. Jamal jiems buvo ne Jamal, o tiesiog afganas.

Paauglys jautėsi klaikiai, nes niekur negalėjo jaustis saugus: nei gatvėje, nei mokykloje, nei bet kur kitur. Galėjai būti sumuštas vien todėl, kad esi afganistanietis. Mokykla jam tapo kalėjimu. Jo pažymiai su lig kiekviena diena vis prastėjo ir prastėjo. Jei savo pirmojoje mokykloje jis buvo pirmūnas, tai laikui bėgant jis nebegalėjo suprasti kur ir kodėl kasryt eina. „Aš tiesiog meldžiau Dievo:  aš nebenoriu eiti į mokyklą, aš nebenoriu ilgiau likti Irane. Aš noriu grįžti į Afganistaną, nes nepaisant to, kad ten šiuo metu karas, aš bent jau galiu būti laisvas kaip afganistanietis.“

Ramybės ir taikos paieškos
Jamal tėtis neleido jam mesti mokyklos. Ir tik būdamas aštuoniolikos jis iš tiesų suvokė, kas vyksta jo gimtinėje ir kas tai yra karas. Baigęs mokyklą Jamal nusprendė palikti Iraną ir išvykti į Europą. Jis norėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą ir susikurti ten ateitį. Vaikino tėtis nebuvo patenkintas tokiu jo sprendimu, nes žinojo, jog norėdamas pasiekti Europą jo sūnus turės įveikti be galo pavojingą kelią.

Tačiau po mamos mirties Jamal vistik nusprendė vyktį į Europą ir padaryti ką nors gero sau. Jam buvo dvidešimt vieneri, kai jis pirmą kartą sumokėjo kontrabandininkui, galinčiam jam padėti pasiekti Graikijos krantus. Tai buvo 2001 – ieji.  Šis kartas nebuvo sėkmingas ir jį grąžino atgal į Iraną. Praėjus dvejiems metams jis pamėgino dar kartą. Vaikinas ištvėrė pavojingą kelionę, bet šį kartą jam pavyko ir jis pasiekė Graikiją.

Dar penkerius metus jis keliavo iš vienos Europos šalies į kitą susidurdamas su neįtikėtinai pavojingomis situacijomis, bėgdamas nuo policijos, slapstydamasis ir bandydamas kurti ateitį, apie kurią svajojo. Ir tik 2008 m. leidimą gyventi galiausiai jam suteikė Italija.


Daugiau apie Jamalo patirtus išgyvenimus ieškant laimės Europoje skaitykite čia

Pozityvus žvigsnis į ateitį
Šiuo metu Jamal gyvena Sicilijos mieste Katanijoje. Jis – 34 metų amžiaus žavingas jaunas vyras. Jis pats sako, kad šiame gyvenimo etape jis tiesiog stengiasi būti laimingas ir kurti tokį gyvenimą, kokio pats nori. Šiuo metu jis kuria nuosavą laimingo gyvenimo receptą.


Mūsų pokalbis apie pasaulėžiūrą užtruko dar keletą valandų. Bet kuriuo atveju, kol kas jo gyvenimas dar nėra visiškai toks, kokio jis norėtų. Aplinkui save jis mato daugybę diskriminacijos: tarkime, kartais baruose ir naktiniuose klubuose jis su draugais negali būti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip kiti, čia pat kuriamos naujos taisyklės ir meluojama jiems tiesiai į akis. Kartais žmonės, kurie jo net nepažįsta, išvadina jį vagimi. Ir vis tik, visus šiuos dalykus jis pasakoja pozityviai ir su šypsena veide.



ENGLISH


 “Mummy, I’m afraid of bombs. Can we live in the safer place?” four years old Jamal asked his mother. Family decided to move from Afganistan to Iran expecting to find peace. It was 1985. Today Jamal is living in Sicily, Italy. At the end of this two  hour interview I asked: “Are you happy now?” His answer was “I’m trying to be”. But the road from being a child full of  fears to an ambitious and happy man is never simple. During the conversation Jamal said, that there were moments in his life, when he was praying for God to not have the experiences he had.

Escaping the war
When Jamal's family decided to move to Iran he was just a four years old boy. His only  wish was to escape from the sound of bombs.  His parents thought that this will be a safer place to live in. Furthermore they expected to find a place for family with seven children in country with similar culture and language.

When they reached Iran they found out, that living in foreign country is quite complicated. It was not so easy to start living there from zero. His elder brothers used to work difficult and physical jobs. The whole family was going there every day to help them carry up heavy stones - so did he, the youngest one in family.

Violence against teenager
When Jamal starts to talk about his teenager life, he confesses: “I didn’t have shoes or pants to go to school. Others were bullying me for that.  And once I bought a fashionable red jacket. I thought bullies will stop. But then they started to bully me, because I’m afgan who wears a fashionable jacket.” Kids were making jokes about him not only because he didn't dress like others, but because he was from Afganistan in general.


Classmates were not worst thing thogh. All of the media was full of hate speech about Afgans. Newspapers were writing bad things about his nation at that moment. There were big headlines such as “Afgan killed Iranian”. Society became crazy and angry with Afgans. When Jamal was at school even teachers were acting cruel. He was not Jamal for them. He was just afgan.

Young teenager boy was feeling horrible because he didn't feel safe in the streets,  at school or anywhere else for that matter. You could be beaten in the street just because you are Afgan. The school became like a jail for him. His grades started going down and down. In his first school he was student number one but later he couldn't even recognize where and why was he. “I was just praying for God: I don’t want to stay in school, I don’t want to stay in Iran. I want to go to Afganistan, even if there is war, but there I can be free as Afgan.”

Search of peace
Jamal's father didn’t let him quit the school. And just when he was 18 years old, he understood, what is actually happening in his motherland and what does the war mean. After finishing school he decided to go out from Iran to Europe. His wish was to get higher education and build a future. Jamal's father wasn’t happy about his decision to go to Europe because he knew – his son will have to go there in a very dangerous way.

After his mother died Jamal decided to try and do something for himself and to go to Europe anyway. He was 21 years old, it was 2001 when he paid for the smuggler to help him reach Greece. This time was unsuccessful and he had returned to Iran. After two more years he tried again. It was a dangerous way, but he finally reached Greece.


For five more years he was going from one European country to another while facing extremely dangerous situations, hiding and running from police and trying to start the life he was dreaming about. And just in 2008 he finally got a residence permit in Italy.

More about Jamals way to Europe you can find here

Positive look at future
Now Jamal is living in Catania, city of Sicily. He is 34 years old handsome young man. He says that at the moment he is just trying to be happy and create his life in the way he wants. He is creating the recipe of his own life.

Our conversation about the world outlook took a few more hours. But his life is not yet exactly how he wants it would be. He sees a lot of discrimination around him: sometimes he gets refused entry in the bars or night clubs as they invent new policies just so they would be able to deny him. Sometimes he hears people calling him a thief, even though they don't even know him. And still he tells all those things with positive and smile in his face. 


ITALIANO

“Mamma, ho paura delle bombe. Possiamo vivere al sicuro?” Jamal aveva solo 4 anni quando rivolse a sua madre questa domanda. Fu così che la sua famiglia decise di lasciare l’Afghanistan per l’Iran, sperando di trovare un po’ di pace. Era il 1985. Oggi Jamal vive in Sicilia. “Sei felice adesso?”, gli ho chiesto alla fine della nostra conversazione. E lui: “Cerco di esserlo”. Ma il percorso iniziato con quella lontana paura infantile e proseguito con la ricerca della felicità non è stato affatto semplice. Ci sono stati momenti in cui Jamal ha pregato Dio di risparmiarlo da certe esperienze vissute.

Fuga dalla guerra
Jamal aveva solo quattro anni quando la sua famiglia decise di fuggire in Iran. Il suo unico desiderio era quello di scappare dal rumore delle bombe. I suoi genitori pensavano di raggiungere un posto sicuro, linguisticamente e culturalmente vicino, dove poter crescere i loro sette bambini.

Ma ben presto scoprirono che vivere in un Paese straniero e ricominciare da zero erapiuttosto complicato. Solo i fratelli maggiori erano abituati a lavorare duro, e tutta la famiglia, ogni giorno, si sforzava di aiutarli nel trasporto di materiale pesante, compreso il padre, le sorelle e lo stesso Jamal, il più giovane di tutti.

Violenza subita da adolescente
Quando Jamal ha iniziato a parlare della sua vita di adolescente, ha confessato: “Non avevo scarpe né vestiti per andare a scuola e gli altri, per questo, mi prendevano in giro. Una volta comprai una bella giacca rossa, pensando che avrebbero smesso di deridermi. Invece hanno continuato a prendersi gioco di me perché ero solo un afghano che indossava una giacca alla moda”. Lo umiliavano non tanto perché non vestiva come gli altri, ma piuttosto perché era afghano.

I media, poi, parlavano male degli Afghani, diffondevano messaggi pieni di odio e discriminazione. Titoli come “Gli afghani uccidono gli iraniani” erano all’ordine del giorno. Si sviluppò così un senso di rabbia e di odio nei confronti del popolo afghano. A scuola gli insegnanti erano crudeli. Per loro Jamal non era Jamal, era soltanto un afghano.

Per strada non si sentiva al sicuro, né a scuola né in nessun altro luogo. Correva il rischio di essere picchiato per il semplice fatto che fosse afghano. Per lui la scuola divenne come una specie di prigione. Il risultato dei suoi studi cominciò a peggiorare: lui, che era sempre stato il primo della classe, non riusciva più a capire perché si trovasse lì: “Pregavo Dio perché non volevo stare a scuola e non volevo stare in Iran. Volevo solo tornare in Afghanistan perché lì, nonostante la guerra, potevo sentirmi davvero libero”. 

Ricerca della pace
Il padre di Jamal non gli lasciò abbandonare la scuola. Solo quando raggiunse l’età di 18 anni egli capì cosa esattamente stava succedendo nella sua terra e cosa significava una guerra. Finiti gli studi, Jamal decise di lasciare l’Iran per andare in Europa. Il suo desiderio era quello di studiare e di costruirsi un futuro migliore. Il padre, però, non approvò la sua decisione, perché raggiungere l’Europa era troppo pericoloso.

Dopo la morte di sua madre, Jamal decise comunque di partire. Aveva soltanto 21 anni, ed era il 2001, quando decise di pagare un contrabbandiere che lo aiutasse a raggiungere la Grecia. Il tentativo, però, non riuscì e lui fu costretto a tornare in Iran. Due anni dopo ci riprovò, correndo molti rischi, ma alla fine riuscì ad approdare in terra greca.

Nei cinque anni successivi vagò per diversi Paesi europei, affrontando situazioni estremamente pericolose, fuggendo la polizia e lottando per avere la vita che sognava. Solo nel 2008 ottiene il permesso di soggiorno in Italia.

More about Jamals way to Europe you can find here.

Uno sguardo positivo verso il futuro
Adesso Jamal ha 34 anni e vive a Catania. Cerca ogni giorno di essere felice e di fare ciò che desidera nella sua vita. Tuttavia Jamal non ha ancora la vita che vorrebbe. Attorno a lui c’è tanta discriminazione: tante volte non gli è permesso di stare in un pub con gli amici, così come fanno tutti gli altri. Per loro si inventano spesso regole diverse, scuse e menzogne spudorate. La gente non lo conosce nemmeno, eppure spesso lo accusa di essere un ladro. E nonostante tutto, Jamal continua a sorridere e a guardare al mondo con sguardo ottimista.


2015 m. kovo 20 d., penktadienis

Turbūt geriausia diena mano gyvenime

Žurnalistikos vadovėliai neretai sako, kad gera naujiena - bloga naujiena. Esu įsitikinusi, kad tai ne visada tiesa. Todėl norėčiau paskelbti gerą naujieną - vakar buvo bene geriausia diena mano gyvenime! Kodėl tai rašau? Nes norėčiau su visais pasidalinti savo džiaugsmu ir geromis emocijomis, kad kiekvienas turėtų galimybę pabūti bent per pusę tiek laimingas, kiek vis dar esu aš. 

Taigi, mano fantastiška diena baigėsi nepaprasta vakariene su aštuoniais nuostabiais žmonėmis. Kadangi buvau labai jau emocinga ir nenustygau vietoje Alessandro pasakė man: "Akvile, tau reikia pasakyti kalbą. Dėmesio visi, Akvilė turi kai ką pasakyti!" Patylino muziką ir aš buvau įspausta į kampą. Panaudojau laiptukus kaip sceną (man patinka scenos) ir pasakiau kalbą apie savo fantastišką dieną. Norėčiau aprašyti tai, ką pasakojau, kad ne tik su TAIS nuostabiais žmonėmis, bet ir su visais VISAIS nuostabiais žmonėmis pasidalinčiau džiaugsmu.


Norėčiau pradėti nuo trumpos istorijos. Iš pradžių ji gali pasirodyti ne į temą, tačiau iš tiesų ji bus labai svarbi pačioje pabaigoje. Kai buvau penktoje klasėje, pradėjau savo didžiąją sportininkės karjerą. Pradėjau nuo plaukimo. Pirmaisias savo sporto metais dėl kažkokių neaiškių priežasčių niekaip negalėjau plaukti laisvuoju stiliumi. Tiesiog negalėjau ir tiek. Vos tik vandenyje apsiversdavau ant pilvo - kažkas atsitikdavo: sustodavau ir pradėdavau plūduriuoti.

Ir vieną dieną, toje pačioje penktoje klasėje išaušo tiesiog fantastiška diena; tokia, kaip vakar man išaušo Katanijoje. Tiesiog viskas neišpasakytai sekėsi, visos užduotys tirpte tirpo rankose, visur kur ėjau šypsojosi laimė. Pamenu lyg tai būtų vakar, kaip vienu metu eidama mokyklos koridoriumi staiga stabtelėjau ir pagalvojau: "Hmmm... jei jau man taip sekasi šiandien, tai gal nuėjusi į treniruotę pradėsiu plaukti krauliu?" [aut. past.: kraulis - laisvojo stiliaus pavadinimas, kurį vartoja profai.] Taigi, nuėjau aš į treniruotę ir... pradėjau plaukti krauliu. Tiesiog. Ėmiau ir pradėjau.

Tarp kitko, ilgainiui laisvasis stilius tapo mano plaukimo stiliumi. Neplaukiau niekaip kitaip - tik laisvuoju stiliumi. Galiu pasidžiaugti, kad išties buvau įvaldžius tą techniką itin kruopščiai. Treneris neleis sumeluoti. Taigi, tą dieną aš tiesiog maniau jog padariau tai, ką labai norėjau padaryti, bet net man pačiai netikėtai, iš tiesų pagimdžiau tai, kas vėliau tapo MANO stipriąja puse.

Taigi, o dabar apie mano fantastišką dieną. Ji prasidėjo ryte, kai gavau pusbrolio žinutę: "Akvile, aš jau tėtis. Mums gimė sūnus." Taigi, mano diena prasidėjo nuo žinios, kad mano pusbrolis tėtė, o aš, tuo tarpu, tapau teta. Atrodytų jau vien to būtų gana, bet ne - tai buvo tik pradžia!

Važiuodama į Siciliją žinojau, kad rašysiu straipsnius. O mano didžiausias noras ir viltis buvo publikuoti juos 15min.lt. Kažkaip jau seniai teikiu pirmenybę būtent šiam portalui. Vakar ryte parašiau mano gerbiamam 15min.lt vyr. redaktoriui Rimvydui Valatkai laiškelį su pasiūlymu publikuoti mano tekstus. Po pietų vis dar nebuvau gavusi atsakymo, tai ėmiau ir paskambinau. Pakalbėjom trumpai. Papasakojau, ką aš čia veikiu, kiek laiko dar tai darysiu ir R. Valatka pasakė man: "Siųskite. Publikuosime." Taip mano vienas iš didžiausių tikslų buvo pasiektas.

Diena bėgo, o aš mąsčiau. Ir supratau viena: jei aš sugebėjau pasiekti šį sau išsikeltą tikslą - aš galiu padaryti bet ką. Diena bėgo toliau, daugybė mažų, smagių ir malonių dalykėlių apsupo mane ir vertė šypsotis. Viena reikšmingesnių smulkmenėlių - gavau laišką nuo savo mokymų koordinatorių. Paaiškėjo, kad kitos savaitės mokymuose dalyvaus ir vienas vaikinukas iš Lietuvos. O tai reiškia, kad aš GALĖSIU KALBĖTI LIETUVIŠKAI! Su gyvu žmogumi, ne su kompiuterio mikrofonu!

Ir štai mes pasiekėme plaukimo istoriją. Dienai einant į pabaigą, prieš šaunią vakarienę, man buvo belikę nueiti į italų kalbos pamoką. Prieš jai prasidedant kažkaip prisiminiau tą istoriją. Ir pagalvojau: "Na, šiandien man viskas sekasi ir einasi kaip iš pypkės. Taip pat kaip ir tą dieną penktoje klasėje. O juk istorija mėgsta būti kartojama... tai gal šiandien nueisiu į pamoką ir tiesiog pradėsiu kalbėti itališkai?" Nuėjau ir pradėjau. Tiesiog. Ir mano mokytoja ir aš pati buvom šiokiam tokiam šoke. Pažadėjau jai, kad grįžusi iš mokymų kalbėsiu itališkai. Ir tikrai kalbėsiu.

Kas žino... gal bus kaip ir su krauliu: ta kalba taps MANO kalba ir aš ja kalbėsiu taip pat, kaip kalba tie, kuriems italų kalba yra gimtoji?..

Bet kuriuo atveju. Labai nuoširdžiai norėčiau pasidžiaugti kartu su visais, kurie skaito šį mano įrašą. Ir pasidalinti šiomis laimingos dienos akimirkomis. Nuoširdžių nuoširdžiausiai linkiu pabusti ryte ir pasakyti sau: "Šiandien bus geriausia diena mano gyvenime." Ir ją turėti. Sulaukti gerų žinių, pasiekti savo užsibrėžtus tikslus ir padaryti tai, ką seniai norėjote padaryti. Tiesiog. Padaryti ir tiek. Be didesnių pamąstymų.

PUIKIŲ GERIAUSIŲ DIENŲ GYVENIME, MIELIEJI! ;)


2015 m. kovo 13 d., penktadienis

Šventiniai sekmadienio pietūs "Raudonųjų žibintų" kvartale

Kol sekmadienį Lietuvoje vyrai moterims dovanojo tulpes ir kimšo rūkytas dešreles užsigerdami karštu alumi Kaziuko mugėje aš savo dieną leidau Katanijoje, Sicilijoje. Bet toli gražu ne nuobodžiavau! Mes laiką leidome gamindami pietus ir besilinksmindami viename iš miesto rajonų – San Berillo. San Berillo – Katanijos dalis miesto senamiestyje. Tai rajonas turintis ilgą ir sudėtingą istoriją, kadaisę garsėjęs kaip vietos Raudonųjų žibintų kvartalas.

Būkime tiesūs, bet teisingi – taip žmonės jį įsivaizduoja ir šiandien. Galėčiau palyginti jį su Vilniaus stoties rajonu: čia ateina tie, kurie ieško sekso paslaugų teikėjų siūlomų malonumų, čia gali užuosti sumišusius vakar kažkieno išgerto pigaus vyno ir šlapimo kvapus, einant gatve visur šmėžuoja sunkios metalinės daurys. Ir taip yra ne todėl, kad čia gyvenantys žmonės tuo mėgaujasi, o todėl, kad žmonėms nusispjauti, kad tai vyksta. Niekas čia kojos nekelia, o policija nelabai aktyviai rodo dėmesį čia su problemomis susiduriantiems žmonėms.

San Berillo – nepelnytai pamirštas rajonas, galintis labai daug papasakoti tiems, kurie tik panorės išgirsti, ką jiems nori pasakyti nebylėmis paverstos sienos. „Arci“ (organizacija, kurioje šiuo metu savanoriauju), nusprendė šį rajoną  prikelti iš numirusiųjų ir suteiktį Katanijos vaiduokliui užsitarnautą kūną. Vieną kiekvieno mėnesio sekmadienį organizacija kviečia miestiečius įžengti į San Berillo ir visiems drauge pavalgyti pietus.

Kovo 8 d. „Arci“ ir vėl organizavo pietus šiame rajone. Simboliška, bet šie pietūs prostitucija garsėjančiame rajone tapo šventiniais – moterys buvo pasveikintos tarptautinės Moters dienos proga . Viena grupė žmonių buvo atsakinga už maisto gaminimą, kita – už vietos parengimą pietums. „Arci“ įkurta radijo stotis RadioMatria atsivežė savo įrangą ir tiesiogiai transliavo programą iš San Berillo rajone vykusių pietų. Čia pat buvo įrengtas baras, kuriame žmonės galėjo nusipirkti gėrimų, jei tik patys pamiršo jų atsinešti.

Smagi muzika, skanus maistas, energingi šokiai ir įdomūs pokalbiai – štai kas privertė San Berillo sujudėti. Šventės metu miestiečiai ir rajono gyventojai (taip, taip pat ir sekso paslaugų teikėjos) kartu leido gražią šventinę sekmadienio popietę bendraudami su draugais ir pažindami naujus žmones. Gal tai itališka kultūra, leidžianti lengvai kurti tarpžmogiškus santykius, o gal atmosfera, kurioje nereikia rūpintis, kas esi, nes esi tiesiog žmogus, bet pietūs buvo nuostabūs.

Kai pradėjau ruoštis savanorystei Katanijoje, tikėjausi, kad galėsiu patirti daug, pasisemti naujų patirčių, pažinti naujus žmones, naują kalbą, naują kultūrą, nuveikti prasmingus darbus. Važiuodama čia žinojau, kad darysiu tiksliai tai, ką daryti man patinka: rašysiu žmonių istorijas, atliksiu žurnalistinius tyrimus, organizuosiu įvairius renginius, sieksiu žmogaus teisių užtikrinimo pasitelkdama viešųjų ryšių technologijas. Tai turėjo būti neįkainojama ir jaudinanti patirtis. Tačiau tik atvykusi čia suvokiau, kiek daug galimybių ir naujų patirčių atveria Europos Savanorių Tarnyba.

Jei šiandien kas nors manęs paklaustų: „Kodėl verta savanoriauti?“, net nesuabejojusi papasakočiau šią istoriją apie pietus pamirštame miesto rajone ir pridurčiau: „Savanoriauti verta, nes tiesiai prieš tavo akis kuriasi nauja bendruomenė, žmonės tampa laimingesni, sprendžiasi problemos, o tu pats pamatai naują pasaulį ir atrandi naujus žmones bei naują save!“ Savanorystė įkvepia.



2015 m. kovo 3 d., antradienis

Pilaitė vs Sicilija: surask dešimt... panašumų

Vakar atėjo suvokimas, kodėl man Sicilija atrodo tokia... sava. Viskas labai paprasta - todėl, kad aš užaugau vilnietiškoje Sicilijoje - Pilaitėje!

O dabar šiek tiek grįžkime į vaikystę. Atsimenu, man labai patikdavo vaikiškuose žurnaliukuose spausdinama užduotis: surask X skirtumų. Apverskime užduotį atvirkščiai ir pažiūrėkime, kiek panašumų galime rasti tarp Pilaitės ir Sicilijos? Aš radau šešis. Gal kas įžvelgia daugiau?


PILAITĖ


 - geografiškai Pilaitė yra šiek tiek atskirta nuo didžiosios Vilniaus dalies;
 - patys pilaitiškiai sako, jog gyvena Vilniuje, tačiau kitų miesto mikrorajonų gyvenantojai neretai drįstų dėl to ginčytis;
 - kiekvienas Pilaitės kiemas turi savo "gaują", kuri saugo ir gina savo teritoriją, kartais net kariaudama su kitomis "gaujomis" (na, bent jau taip buvo mano laikais);
 - Nors ir gyvena dideliame Lietuvos mieste, pilaitiškiai retai kada išvažiuoja iš savo rajono, nes laikosi pozicijos, kad viską turi ir patys;
 - nors vartoti alkoholį viešose vietose nėra legalu, tačiau įsitaisę ežero pakrantėje ar savo "valdomoje teritorijoje" pilaitiškiai neretai pagurkšnoja alučio, o aplinkiniai gyventojai ir policija tai "toleruoja", jei tik toks elgesys nekelia didesnių problemų kitiems (triukšmas, muštynės, daužomi langai, laužomi suoliukai ir pan.);
 - pilaitiškiai labai didžiuojasi savo Žaibo kalnu, kuris yra bene didžiausias ir efektyviausias kalnas linksmybėms su rogutėmis.


SICILIJA

 - geografiškai Sicilija yra šiek tiek atskirta nuo didžiosios Italijos dalies;
 - patys siciliečiai sako, jog gyvena Italijoje, tačiau kitų šalies regionų gyvenantojai neretai drįstų dėl to ginčytis;
 - kiekvienas Sicilijos miestas turi savo mafiją, kuri saugo ir gina savo teritoriją, kartais net kariaudama su kitomis mafijomis;
 - Nors ir gyvena didelėje Europos šalyje, siciliečiai retai kada išvažiuoja iš savo salos, nes laikosi pozicijos, kad viską turi ir patys;
 - nors vartoti alkoholį viešose vietose nėra legalu, tačiau įsitaisę paplūdimyje ar kokioje nors aikštėje siciliečiai neretai pagurkšnoja alučio, o aplinkiniai gyventojai ir policija tai "toleruoja", jei tik toks elgesys nekelia didesnių problemų kitiems (Sicilijoje taip pat toleruojamas ne tik alkoholio vartojimas, bet ir nemažai kitų negalimų veik(l)ų);
 - siciliečiai labai didžiuojasi Etna, kuri yra didžiausias aktyvus ugnikalnis visoje Europoje.

Taigi, gal kas mato dar daugiau panašumų?

2015 m. vasario 26 d., ketvirtadienis

Mano vardo sukeliamos emocijos arba nauja dilema: marškinėliai ar tatuiruotė?

Buvau pažadėjusi rašyti blogą iš Sicilijos, bet kažkaip apleidau šį reikalą. Kad ir kaip bebūtų, pažadus reikia tęsėti. Ir geriau jau vėliau, nei niekada.

Visą gyvenimą pavydėjau žmonėms, kurių vardas kažką reiškia: Eglė, Giedrius, Rasa, Ąžuolas... O mano vardas visada kažkaip ištirpdavo toje gausybėje... Bet pagaliau išmušė ir mano šlovės valanda! Čia mano vardas vietiniams didesnių problemų nesukelia. Kartais net labai pradžiugina. Pirmą vakarą, kai aš tik atvažiavau mane iš karto informavo:

- Mes čia kol laukėm tavęs vis galvojom, kaip trumpinsim tavo vardą. Kaip tave vadina draugai?
- Akvilė.
- O sutrumpintai nevadina?
- Na, nelabai. Bet jei labai norit, tai galit vadinti Aqua.
- Aqua??? Girdėjot?! Jos vardas sutrumpintai Aqua! Ji taip sakė. Sakė tikrai! Žinai, kad aqua itališkai reiškia...
- Vanduo. Žinau.



Bet pirmosios emocijos dėl mano vardo trumpinio toli gražu neprilygo toms, kurias savaitgalį išvydau reiškiant žmogų, tiesiog išgirdusį mano vardą! Yra toks žodis italų kalboje aquila. Kai aš prisistatau italams ir pasakau savo vardą viskas paprastai vyksta maždaug taip:

- Kuo tu vardu?
- Akvilė.
- ... aquila???
- aKvile.
- Iš kur tu?
- Iš Lietuvos.
- ...aKquile... Si?
- Si. Na, manau nebus sunku prisiminti?
- Nebus tikrai.

Tuomet jie apsimeta, kad viskas čia normalu ir didesnių emocijų nerodo. Nedetalizuoja ir vardo reikšmės. Bet savaitgalį vienas vyrukas garsiai išreiškė man tai, kas, ko gero, dedasi daugelio italų galvoje, išgirdus mano vardą:

- Kuo tu vardu?
- Akvilė.
- Ne ne. Vardas tavo. Aš klausiu VARDO.
Aš pakartoju:
- Akvilė.
- Nesupratai. Vardas, koks tavo? Var-das.
Vargšelio veidas visai sumišęs. Matyt galvoja, kad kažkaip neaiškiai išsireiškė ir aš nesupratau klausimo. Atsisuko į mano draugę:
- Pasakyk jai, kad aš klausiu, koks jos vardas.
Pakartoju dar kartą. Lėtai:
- Mano vardas yra AK-VI-LĖ.
- Bet italų kalboje yra toks žodis aquila...
- Žinau...
- Jis reiškia erelį.
- Žinau...
- Paukštį tokį. Erelį.
- Taip. Erelį.
- Ir tavo vardas toks pats...

Taigi. Dabar svarstau... ar nusipirkti maršklinėlius su pavaizduotu ereliu, ar pasidaryti tatiuruotę, kad kažkaip įprasminčiau tą savo vardą...

2015 m. sausio 21 d., trečiadienis

Andriaus Tapino restorane jau prekiaujama pigiais mėsainiais

Esu visiškai nusivylusi mano gerbiamo žurnalisto Andriaus Tapino sprendimu pasikviesti į laidą „Pinigų karta“ Moniką Šalčiūtę. Pasityčiojimas iš ekranų žvaigždutės nubloškė rimtą ir didelį žurnalistą, o tuo pačiu ir visą laidą į tokias pačias žemumas, kokiose šiuo metu murkdosi pati Monika. Apskritai smerkiu didžiųjų žiniasklaidos kanalų pasirinkimą viešai žeminti žmones, nesuprantančius, kas tiksliai yra daroma, ir leisti jiems patiems iš savęs tyčiotis eteryje. 


„Nesu iš tų žmonių, kurie pasikviečia į laidą pašnekovus tam, kad iš jų išsityčiotų. <...> Esu įsitikinęs, kad daugelis po laidos pamatys kitą Monikos pusę,“ portalui zmones.lt sakė A. Tapinas. Na, ką žinau... Įsivaizduokime (nes taip tikrai nėra), kad A. Tapinas arba kažkas, kam labai svarbi M. Šalčiūtės reputacija, nusprendė pakeisti mergaitės įvaizdį. Parodyti ją kalbančią rimtomis temomis, atsakančią į rimtus klausimus. Protingą, žodžiu. Tai kodėl tuomet ją siųsti į „Pinigų kartą“? Aš tai, pavyzdžiui, kai mokiausi skaityti, pradėjau nuo Vytenės Nemunėlio „Meškiuko Rudnosiuko“, o ne nuo Antano Škėmos „Baltos drobulės“.



Nesu tikra, ko tiksliai siekė A. Tapinas pasikviesdamas Moniką į laidą: pasikelti reitingus ar smagiai praleisti laiką, o gal ir to ir to, bet kokiu atveju, laiką jis praleido tikrai gerai. Tos ironiškos šypsenėlės ir apsimestinai rimtas veidas... Maža to - buki klausimai: „Bet jūs galite atskirti pajamas nuo pelno? Kuo jos skiriasi? Kas būna didesnės: pajamos ar pelnas? Kalbate apie infliaciją?“ Čia „Pinigų karta“, „Klausimėlis“ ar egzaminas, kurio metu siekiama patikrinti ekonomikos žinias? Jei jau, anot A. Tapino, mes galime pamatyti M. Šalčiūtę ir kitoje šviesoje, tai kodėl nebuvo galima jai užduoti klausimų apie jos šokių studiją ir tai, kaip ji savo verslą kūrė? Kam tuomet reikėjo visą interviu statyti ant „Klausimėlio“ pamatų?

Baisus ne tik gerbiamo žurnalisto melas apie tikslus, kurie paskatino pasikviesti Moniką į laidą. Baisu ir tai, jog šiuo metu žiniasklaidos, o ypatingai televizijos, auditorija, švelniai tariant, atbukusi, vartojanti pigiausią šlamštą. Vakarieniaujanti ne namuose ar restorane, o Heziuke ar Makdake, kur maistas pateikiamas greitai, be didesnės maistinės vertės ir pripompuotas chemijos. Kai rimta laida parodo rimtą rimto žurnalisto veidą, užduodantį bukus klausimus naiviai ir nelabai suprantančiai, kur atsidūrė, šviesiaplaukei mergelei... na, man tai tolygu pasakymui: „McDonald's juk irgi restoranas. Net iškaboje parašyta. Tai kodėl mes savo restorane kartu su jautienos didkepsniais ir jūros gėrybių sriubomis negalime parduoti vieno kito cheminio mėsainiuko?“ Na taip, puiku. Bukinkim tautą ir toliau. Padėkim ant stalų kalorijų skaičiavimo lenteles ir leiskim patikėti, kad mes sąžiningi ir parodom viską, kaip yra, todėl mūsų restorane mėsainius kimšti - sveikatai nepavojinga.

Amžinas klausimas: kas kaltas - paklausa ar pasiūla? Ir čia pasidaro akivaizdu, kad pasiūla. Jei didieji žiniasklaidos kanalai sukurtų galimybę žmonėms tapti kritiškais vartotojais, o ne maitintų pigiu šlamštu, tuomet ir tas atbukęs žiūrovas būtų priverstas žiūrėti tai, kas yra sveika ir skanu. Įproti žiūrėti televiziją jis juk turi? Šiandien juk jam tas pats, kokią pigią nesąmonę žiūrėti? Tai jam lygiai taip pat sueis ir protinga laida. Vienintelis skirtumas, kad po jos jis liks bent jau ką nors sužinojęs, o ne dar labiau atbukęs (jei tai dar iš viso įmanoma).

Ironiška, tačiau vieninteliai televiziją dar žiūrintys sveiko proto žmonės irgi tampa pasityčiojimo objektu. Tikėdamiesi pamatyti rimtą laidą jie pamato... Moniką Šalčiūtę, sapaliojančią apie tai, kaip viską pasiekė pati, niekas jai nepadėjo. Šios savaitės rezultatas puikus! Sveikinu! Ar ir toliau griebsitės pigių triukų norėdami pritraukti daugiau auditorijos? Nes aš tai nuoširdžiai nebenoriu žiūrėti laidos, kurioje tyčiojamasi ne tik iš naivių mergaičių, bet ir tiesiogiai iš manęs. Nenoriu žiūrėti laidos, kurioje aš verčiama juoktis iš žmonių, kurie net nesupranta, kad iš jų juokiamasi.

Baisu žiūrėti kaip televizijoje apskritai, o dabar dar ir gerbiamo žurnalisto laidoje, skatinamas tyčiojimasis iš žmonių, kurie iki galo net nesuvokia, kad yra pastatyti į klouno vietą. Mes skatiname patyčių prevencijos programų kūrimą mokyklose, kaltiname mokytojus ir tėvus, kad tinkamai neišauklėja vaikų. Kaltiname vaikus, kad yra žiaurūs. Bet tiems patiems vaikams prieš nosį pastatome televizorių, įjungiame internetą ir rodome, kaip gerbiami visuomenės veikėjai šaltais veidais šaiposi iš jaunų šviesiaplaukių.

Toks pigus kelio į populiarumą demonstravimas palaiko užburto rato sukimąsi: vis daugiau ir daugiau mergaičių nori tapti pigiomis vienadienėmis žvaigždutėmis, nesuvokdamos šio populiarumo trumpalaikiškumo. „Visko pasiekiau pati. Man niekas nepadėjo. Net televizija nepadėjo. Ir tapau populiaria net prieš pirmąjį straipsnį apie mane,“ sako M. Šalčiūtė. Sveikinu Moniką! Jai pavyko būti tokia buka, kad neprireikė net žiniasklaidos pagalbos tą bukumą išgarsinant. „Susilaukiau didelio populiarumo, nors nesu nei dainininkė, nei kas,“ sako M. Šalčiūtė. NEJAUGI???!!! Tai kaip va čia taip gavosi? „Kitos irgi bando daryti tai, ką aš dariau, bet nepavyksta joms,“ sako M. Šalčiūtė. Oh, honey, ar tau tai tikrai nieko nesako? Kita vertus, visa laimė, kad bent jau kitoms nepavyksta sužibėti ryškiau, nes vienas žmogus visą padangę užspiginęs.